Allegro.

Veidrodis buvo lygus ir šaltas-lyg žiemos simfonijos paskutinė gaida.
Allegro. Allegro. Andante.
Galėjai jame matyti savo sugrubusį delną arba geros nuotaikos dozę moliniame kavos puodelyje. Ką šiandien norėjai matyti?
Galėjai paliesti nebylų paviršių ir priversti jį prabilti mėgiama daina. Arba užuosti aštrų levandų kvapą, atsimušusį nuo violetinės puokštės ant senos močiutės komodos.
O Sena močiutės komoda veidrody įgaudavo kakavinę spalvą.
Veik neabejoju, kad galėjai prisimerkti saulės spinduliams nekaltai atsispindėjus nuo velnioniško paviršiaus ir nutūpus ant veido, jei tik šie būtų draugiškai atplasnoję iki jo.
O įstabiausia, kad veidrody matydamas vienišą ąžuolinį rašomąjį stalą su atverstu rankraščiu, kone jausdavai imbiero skonį. Arba čili. Tas skonis degindavo bėgantį laiką.
Veidrodis buvo lygus ir šaltas. Suimituota tikrovė jame savotiškai žavėjo.

Nurimk.

Nurimk.
Šluostė visas įmanomas namų dulkes, sielos dulkes, dulkes nuo atminties generatoriaus.
Nurimk.
Bėgo į akmeninį senamiestį pasitikti šaltos saulės. Arba nuo savęs, tik reikėjo įtikinamesnės priežasties bėgimo momentui, tad saulė tapo tąja priežastimi.
Nurimk.
Skaitė visas turimas knygas. Visas chrestomatijas ir mokyklos laikų vadovėlius. Musolinio biografiją?
Atrodė, kad raidės, prašoliuodamos pro akis, nuplaus vakarykštę dieną. Aš irgi norėjau taip mokėti apgauti save.
Nurimk.
Gėrė vandenį su citrina. Su medum. Su cinamoniniu liūdesiu? Kiekvienu dideliu gurkšniu užgėrė savo šypseną-ar krentančios į delną ir evoliucionuojančios į tylą snaigės mokėjo šypsotis?
Nurimk gi.
Dainavo balkone su cigarete rankoje. Burnoje. Kone spiegė savo prikimusiu balsu it vienišas vilkas ūkanoje. Ežiukas rūke? Cigaretės dūme.
Nurimk.
Aš vis dar laikau tavo ranką. Laikau tavo žvilgsnio speigą ir šiandien šypsausi už mus abu.

Pelkynų žmonės.

Išbridus iš pelkynų, protarpiais šviesdavo saulė.
Protarpiais vilnydavo gaivus butaforinio pavasario brizas
ir lengvos it kopų smilgos nuojautos grakščiai kedendavo juosvas garbanas.
Į naują, efektingesnę ateities mozaiką surinktos švelnios motyvacijos gijos tuomet nepekirpdavo aukštai iškeltų sparnų – juk šiandienai, rytojui, porytojui jau būdavo kruopščiai paruoštas širdies tvinksnių tvarkaraštis. Praganingas planas. Tavo širdis plakdavo truputį kitais matavimo vienetais. SI sistemoje jų natūraliai nebuvo.
Gi išbridus iš pelkynų ir laikas šoliuodavo kitaip-liesdavosi su jaunų beržų kamienais ir įsisukdavo į raudonmedžių alėjos lajas. Meldeisi, kad imperatyvus procesas vyktų kuo ilgiau, nes pelkynuose laikas mažumėle stodavo.
Stebuklingai glostydavai spalvotą akimirką savo atvira siela ir gerdavai tyrą kalnų orą pravira iš nuostabos gerkle. Kartu valydavai mintis.Filtruodavai tikėjimą. Žavėjaisi laukinio rojaus paukščiais-savo puriais sparnais jie sklendė ir glostė dabar jau aiškiai išvyniotą ilgesį. Labiausiai pasiilgai būti žmogumi.
Baisiausia, kad atiduodavai viską, palikdavai viską, surinkdavai viską tam afekto momentui. Pakerėtas saulės, raudonmedžių liaunų kamienų, garbanose šokančio vėjo, amžinybės kopose iliuzijos ir pačio klastingiausio, styguote įstyguojančio trapiai minutei tvarkaraščio, būdavai vėl nuskraidintas į pelkynus.
Pelkynų žmonių akyse niekada neatsispindėjo saulė,o niekada nejudančiose lūpose gyveno ilgesys.

Gausas.

Išgryninom auksą ir paskelbėm jį eros simboliu. Atributu. Dekoro detale.[Užmiršom, kad modernus minimalizmas miokarde, mūsų rytuose, jų melodijoje buvo tai, apie ką visad svajojom]. Visgi auksinių žodžių išgryninti nepavyko. Nejuokaukit-mažo kalibro pojūčiai mūsų nedomino. Kartais nedomindavo ir visi kiti likę dalykai.
Išgryninom vyną. Spiritą. Romą? (ne, romo nepavyko išgryninti). Tik ramybės trokštanti siela taip ir liko harmonijos nepalytėta it rezervuaro ar pilko draustinio vieniša kopa. Taip ir liko neišvalyta-destiliacijai nepavaldūs „noriu nebenorėti-ateik/išeik/išeik“ dėsniai.
Įtariu, kad kažkada bandėm išgryninti ir vaikystę-atrakcionų parkas.Tėtis. Rūpestis. Tėti, kur tu? Ir pasilikom tik šilčiausias vasaras vyšnių paunksmėje. Vyšnių raudonis kartais nusėsdavo ant putlių vaikiškų žandų.
Dievaži, vakar išgryninom šiandienos nuojautą-lyg milžinišku sietu ar naujausiu nanofiltru: jau žinosiu, kur eiti, ką užmiršti, ką prisiminti užmiršus. Kaip gyventi. Kaip gyventi be kavos (be kavos ir tavo rankos, ją tyliai laikančios?). Ką palikti Stand by.
Kaip pabėgti iš čia.
Tiesą sakant, pagavau tave bandant gryninti ir mano mintis-ne, Gauso kreivės vidurio nenoriu siekti.Nenoriu, kad mane apraizgiotum Gauso kreive išvis. Jokią kreive, menkiausia apybraiža, tikimybe, galimybe. Viskas visuomet bus kitaip.
Šiandien pasiryžtu išgrynint širdį. Pagaliau. Ją, drebančią, grakščiai sudėti į tolimiausią seifą.( Stebiuosi šiuolaikinių seifų ir seifukų estetika). Apkutoti, apkamšyti,nuo šiol dalinti ironiją.
Jauti, temsta?
O rakto niekada nebuvo.

Auros.

Vaistinėj baltuodavo auros.
Taip, lapkritį perkant šituos maisto papildus, dovanų gausite analogišką dėžutę tų pačių papildų. Mamai. Seneliui. Kalėdoms. Sau.
Ir mūsų vaistinės litą. Labiau mėgstat eurus? Duosim eurą.
O kol kolegė išdėlios šios savaitės akcijų šaukinius ir naujų, mažesnių kainų etiketes, pakalbėkime apie tai, kaip Jums sekasi. Jūs juk negalite nesišypsoti ką tik įsigijęs tiek sveikatos? Geros nuotaikos? Negalit.
Kartais pakvipdavo kava. Ypatingaisiais momentas, kuriuos graibstydavau.
Kartais nepasitenkinimu- kokia dar bazinė kaina? Kompensuokit man viską, iki pensijos dar toli, o mes su Micium valgyt norim. Mokesčiai ir jūsų vaistai suvalgot viską.
Kartais isterija- kodėl neužsakei domperidono? Kodėl nitratai prie diuretikų? Kur dingo lorafeno receptas? Kodėl trūksta hematogenų?
Kodėl trūksta erdvės? Meilės visam tam ir jiems?-Ne.
Vaistinėje išsivalydavai mintis. Lyg butaforinėje skaistykloje likdavai cheminių terminų apsuptyje.Jau daug jų žinau. Jau daug nenoriu tau sakyti. Nepyk, jokių asmeniškumų.
Jau dar daugiau šypsausi.
O vaistinėje baltuodavo auros.

Kad.

Desperatiškai griebdavausi cigaro. Cigarilės ar elementariosios cigaretės. Cigarettis vulgaris?
Nebeskaičiuodavau nesuplautų keramikinių puodukų nuo kavos. Arabica, robusta. Koks skirtumas šiandien? Tirščiuose nebesistengdavau įžvelgti nieko-jie ant puodelių dugno nusėsdavo visuomet tokiu pačiu principu:dugno nesimatydavo. Rytojaus irgi.
It naujųjų laikų Penelopė kantriai laukiau rodyklės į teisingą kelią. Menkiausios užmuominos ar sąmojo. Mano kelias nevedė į Itakę.
Kartais net katatoniškai pradėdavau žingsniuoti. Žingsniuoti iš kambario į vonią. Iš vonios į koridorių. Tu man sakydavai, kad tai panašėjo į moderniojo svingo žingsnius. Džyz, aš nemokėjau svingo. Nemokėjau juoktis. Nemokėjau tavęs sulaikyti.
Ir tomis minutėmis ant stalo lyg nebebalti taikos balandžiai nusėsdavo Nyčės puslapiai-Nyčei būtų patikęs mano klausiantis veidas ir abejonės šešėlis apdangstęs visą akies rainelę.
Truputį praradom tikėjimą. Kad truputį atgautumėm save.

Aukcionas.

-Labas vakaras, ponai ir ponios! Šiame nuostabiame aukcione Jūs, gerbiamieji, galite rasti viską, ko tik Jums šiuo metu labiausiai reikia: šilkinę Viktorijos laikų staltiesę su užrištu kampeliu, autentišką Dali graikinių riešutų smulkintuvą, kurį jis, būdamas savo kūrybiniame Olimpe, itin dažnai naudojo. Be abejonės, Jūsų kasdienybės praskaidrinimui pateikiame ir Bitlų mėgtą miniatiūrinę šiukšlių dėžutę-čia Lenonas mesdavo savo mėgstamų Bolivar nuorūkas.
Ir dar..ekskliuzyvinė interjero detalė moterims-Marlono mėgstamiausių kvepalų buteliukas. Nesumeluosime-kvepalų ir pačio Marlono dvasia dar sklando tame nepakartojamame stikliniame šedevre. O vakarą vainikuosime Styvo Perio pirmojo fortepijono rezonansine plokšte. Girdite, rezonansine plokšte! Argi ne šaunu, gerbiamieji? Argi ne šaunu?
Turintys klausimų, tarkite žodį dabar, nes tuoj, tik nuskambėjus paauksuotam mūsų genialaus aukciono gongui, jūsų, mielieji, akyse atsiskleis romantiškas senovinio šilko žvilgesys ir istorinė jo aura. Taip..ponas pirmoje eilėje rusvu fraku? Klausau jūsų, klausau..
-O..o meilė? Bus?
-Atleiskite, gerbiamasis, bet mūsų genialusis aukcionas nemadingų dalykų nepardavinėja.
Nagi, prašome asistentus įnešti staltiesę ir rezonansinę plokštę. Aukciono vakaras išdidžiai pradedamas!