Nakties siluetas.

Tą vakarą veikiau įgarsino šlapdriba, nei lietus. Smulkios, įvairiaformės ledo-vandens figurėlės krito ant delnų, ant palto apykaklės, ant jau spėjusių sušlapti ir vis labiau tebešlampančių sruogų. Įtariu, kad jam tatai buvo visiškai nė motais. Stovėjo jis vienui vienas senamiesčio stotelėje ir tik retkarčiais stipriau sutiksintis masyvus rotušės laikrodis neleido prarasti „čia-dabar“ nuovokos. Kažką mąstė nudelbęs akis į žemę, kažką sumurmėdavo panosėj. Tas murmesys, susimaišęs su ledo-vandens figurėlėmis, virsdavo keista žiemos malda-kreipiniu į šalčio dievą. Šalčio dievas mylėjo vienatvę.
Ant šaligatvio plytelių padėtas nedidelis lagaminas tai pat po truputį mirko it nebyliai rodydamas solidarumą savo šeimininkui. Ant lagamino pseudoodinio paviršiaus kaskart galėjai įžvelgti kintančias vandens figūras. Paskutinė, kurią užfiksavo jis, buvo panaši į Šveicarijos kontūrus. Arba šalies, kurios niekada nebuvo, bet ji visuomet lieka pasiilgstama kažkur giliai krūtinėj.
O atsisveikinimų jis nemėgo. Kažkodėl buvo smagiau įsivaizduoti, kad žmones, kuriuos sutiko praeityje aplankytuose miestuose, sugeba persikūnyti į impozantiškus naujai aplankytų miestų objektus-mylėtos moterys kone metafiziškai tapdavo jaukiausių ir gražiausių bažnytėlių stogais, brangūs draugai- žaliuojančių parkų, alėjų landšaftu, artimieji- genialiausių tapytojų ir skulptorių darbais.
Taip būdavo ne tik smagiau, bet ir lengviau. Nejausdavai praeitų akimirkų svorio ant nenukalibruotų širdies svarstyklių.
Vis dar murmėdamas žiemos maldą, pasilenkė prie nebyliojo lagamino. Įsistvėręs į senas rankenas tvirtai suėmė pastarąjį ir žengė pirmuosius žingsnius į naktį. Iš miesto. Atidžiai įsiklausęs galėjai girdėti, kaip ir už kelių šimtų metrų į senamiesčio grindinį kaukši lakuoti kelionių bateliai. Kaukšėjimo ritmas sutapo su ore tarpstančio atsisveikinimo gaida.
Didelei nuostabai, senamiesčio stotelėje kažkas pilkavo. Kartkartėmis sujuoduodavo. Gerai įsižiūrėjęs įžvelgdavai barokinių žibintų apgaubtą jauno vyro figūrą, lengvai nusklendusį pažemiui siluetą.
Tai buvo pirmas miestas, kuriame jis paliko savo šešėlį.

Vakaro išpažinimas.

O aš nebuvau geras vaikas.
Vogdavau obuolius iš kaimyno daržo, o jei jis mane pričiupdavo nusikaltimo vietoje, teisindavausi pamestais namų raktais. Gali būti, kad vėjas juos bus nunešęs būtent į kaimynystę. Nežinau, ar žilstelėjęs kaimynas įtikėdavo uragano gūsiais pietų Lietuvoje, bet palingavęs galvą ir kažką sumurmėjęs po nosimi, lėtai nutipendavo atgalios namo. Arba į garažą tvarkyti savo senosios Pobedos.
Vogdavau cigaretes iš tėčio juodos odinės striukės ir nusilaužęs filtrą rūkydavau su kitais berniukais po mokyklos sekretorės langu. Įtraukdavom aitrų dūmą ir iškvėpdavom, o pertraukomis tarp šio penkiaminutinio vyriškumo proceso vardindavom pačius baisiausius keiksmažodžius. Pralaimėdavo tas, kuris pradėdavo kartotis nebeprisimindamas jokio orginalaus-tiek rusiško, tiek lietuviško (pastarieji buvo mažiau vertinami mūsų tarpe) bjauriažodžio.
Vaipydavausi per šokių pamoką, kai reikėdavo šokti polkas, valsus ir kitus taip nemėgtus šokius su mergaitėmis. Neimdavau mergaičių rankų iki paskutinės sekundės, o kompozicijų metu bandydavau daryti viską, kad mergaitė kuo blogiau pasijaustų ar net išspaustų vieną kitą ašarą. Labiausiai man patikdavo, kai po šokio galėdavau savo ranką valyti į rusvų kelnių klešnę. Taip darė visi berniukai. Ir visos mergaitės (čia kelnių klešnę keitė sijono atbraila). Visi vengė ir keistai gėdijosi bet kokio kontakto su priešinga lytimi. Labiausiai atkišdavau lūpą arba saugodavau bei "dezinfekuodavau" ranką, kai reikėdavo šokti su man patikusia klasės rausvaplauke. Tai buvo pirmoji simpatija pirmoje klasėje.
Trečiadieniais prisliūkindavau prie mamos, sėdinčios fotelyje ir žiūrinčios n-tąją marijanųchuanųantonijų seriją, ir nutaisęs kone nekaltą Bembio veiduką klausdavau, iš kur atsiranda vaikai. Seniai tai žinojau, tačiau tuos trečiadienio vakarus mėgdavau pasiįvairinti sutrikusiu mamos žvilgsniu ir raustelėjusiu dešiniu skruostu.
O kai tėvai sumigdavo, nusliūkindavau į virtuvę ir įsijungdavau man uždraustą žiūrėti "Tvin Pyksą". Tomis naktimis sapnuodavau košmarus.
Mokiausi tada, kai turėjau nuotaikos tam ar noro. Prisipažinsiu, tai buvo labai reti momentai. Atiduoti save mokslo vardan galėjau tik dėl atomų, radijacijos, kovalentinių ryšių, elektros instaliacijos ir antro pasaulinio karo. Hitlerio biografiją mokėjau mintinai. Kaip ir trečią energijos tvermės dėsnį. Visus juos.
Niekada nevalgydavau mokyklos pietų ir įduotus gimdytojų dienpinigius mesdavau į mėlyną vyno butelį. Taip kas savaitę skaičiuodavau santaupas ir šypsodavausi žinodamas, jog artėju prie išsvajoto tikslo-distiliatoriaus ir šaldytuvo reakcijoms. Dar norėjosi įpirkti Šapokos "Lietuvos istorijos" tomus, bet tai buvo poprioritetinis užmanymas.
O aš nebuvau geras vaikas.
Tad dabar pavakarėmis žiūrėdamas į apsnigtus kiemo stogus ir universiteto langines, besimatančias už gero kvartalo, kone meldžiausi savo vieno dievui, jog viskas būtų pamiršta ir išaugta, jog šiandien galėčiau būti truputį geresniu žmogumi. Kadanors-tėčiu.

Allegro.

Veidrodis buvo lygus ir šaltas-lyg žiemos simfonijos paskutinė gaida.
Allegro. Allegro. Andante.
Galėjai jame matyti savo sugrubusį delną arba geros nuotaikos dozę moliniame kavos puodelyje. Ką šiandien norėjai matyti?
Galėjai paliesti nebylų paviršių ir priversti jį prabilti mėgiama daina. Arba užuosti aštrų levandų kvapą, atsimušusį nuo violetinės puokštės ant senos močiutės komodos.
O Sena močiutės komoda veidrody įgaudavo kakavinę spalvą.
Veik neabejoju, kad galėjai prisimerkti saulės spinduliams nekaltai atsispindėjus nuo velnioniško paviršiaus ir nutūpus ant veido, jei tik šie būtų draugiškai atplasnoję iki jo.
O įstabiausia, kad veidrody matydamas vienišą ąžuolinį rašomąjį stalą su atverstu rankraščiu, kone jausdavai imbiero skonį. Arba čili. Tas skonis degindavo bėgantį laiką.
Veidrodis buvo lygus ir šaltas. Suimituota tikrovė jame savotiškai žavėjo.

Nurimk.

Nurimk.
Šluostė visas įmanomas namų dulkes, sielos dulkes, dulkes nuo atminties generatoriaus.
Nurimk.
Bėgo į akmeninį senamiestį pasitikti šaltos saulės. Arba nuo savęs, tik reikėjo įtikinamesnės priežasties bėgimo momentui, tad saulė tapo tąja priežastimi.
Nurimk.
Skaitė visas turimas knygas. Visas chrestomatijas ir mokyklos laikų vadovėlius. Musolinio biografiją?
Atrodė, kad raidės, prašoliuodamos pro akis, nuplaus vakarykštę dieną. Aš irgi norėjau taip mokėti apgauti save.
Nurimk.
Gėrė vandenį su citrina. Su medum. Su cinamoniniu liūdesiu? Kiekvienu dideliu gurkšniu užgėrė savo šypseną-ar krentančios į delną ir evoliucionuojančios į tylą snaigės mokėjo šypsotis?
Nurimk gi.
Dainavo balkone su cigarete rankoje. Burnoje. Kone spiegė savo prikimusiu balsu it vienišas vilkas ūkanoje. Ežiukas rūke? Cigaretės dūme.
Nurimk.
Aš vis dar laikau tavo ranką. Laikau tavo žvilgsnio speigą ir šiandien šypsausi už mus abu.

Pelkynų žmonės.

Išbridus iš pelkynų, protarpiais šviesdavo saulė.
Protarpiais vilnydavo gaivus butaforinio pavasario brizas
ir lengvos it kopų smilgos nuojautos grakščiai kedendavo juosvas garbanas.
Į naują, efektingesnę ateities mozaiką surinktos švelnios motyvacijos gijos tuomet nepekirpdavo aukštai iškeltų sparnų – juk šiandienai, rytojui, porytojui jau būdavo kruopščiai paruoštas širdies tvinksnių tvarkaraštis. Praganingas planas. Tavo širdis plakdavo truputį kitais matavimo vienetais. SI sistemoje jų natūraliai nebuvo.
Gi išbridus iš pelkynų ir laikas šoliuodavo kitaip-liesdavosi su jaunų beržų kamienais ir įsisukdavo į raudonmedžių alėjos lajas. Meldeisi, kad imperatyvus procesas vyktų kuo ilgiau, nes pelkynuose laikas mažumėle stodavo.
Stebuklingai glostydavai spalvotą akimirką savo atvira siela ir gerdavai tyrą kalnų orą pravira iš nuostabos gerkle. Kartu valydavai mintis.Filtruodavai tikėjimą. Žavėjaisi laukinio rojaus paukščiais-savo puriais sparnais jie sklendė ir glostė dabar jau aiškiai išvyniotą ilgesį. Labiausiai pasiilgai būti žmogumi.
Baisiausia, kad atiduodavai viską, palikdavai viską, surinkdavai viską tam afekto momentui. Pakerėtas saulės, raudonmedžių liaunų kamienų, garbanose šokančio vėjo, amžinybės kopose iliuzijos ir pačio klastingiausio, styguote įstyguojančio trapiai minutei tvarkaraščio, būdavai vėl nuskraidintas į pelkynus.
Pelkynų žmonių akyse niekada neatsispindėjo saulė,o niekada nejudančiose lūpose gyveno ilgesys.

Gausas.

Išgryninom auksą ir paskelbėm jį eros simboliu. Atributu. Dekoro detale.[Užmiršom, kad modernus minimalizmas miokarde, mūsų rytuose, jų melodijoje buvo tai, apie ką visad svajojom]. Visgi auksinių žodžių išgryninti nepavyko. Nejuokaukit-mažo kalibro pojūčiai mūsų nedomino. Kartais nedomindavo ir visi kiti likę dalykai.
Išgryninom vyną. Spiritą. Romą? (ne, romo nepavyko išgryninti). Tik ramybės trokštanti siela taip ir liko harmonijos nepalytėta it rezervuaro ar pilko draustinio vieniša kopa. Taip ir liko neišvalyta-destiliacijai nepavaldūs „noriu nebenorėti-ateik/išeik/išeik“ dėsniai.
Įtariu, kad kažkada bandėm išgryninti ir vaikystę-atrakcionų parkas.Tėtis. Rūpestis. Tėti, kur tu? Ir pasilikom tik šilčiausias vasaras vyšnių paunksmėje. Vyšnių raudonis kartais nusėsdavo ant putlių vaikiškų žandų.
Dievaži, vakar išgryninom šiandienos nuojautą-lyg milžinišku sietu ar naujausiu nanofiltru: jau žinosiu, kur eiti, ką užmiršti, ką prisiminti užmiršus. Kaip gyventi. Kaip gyventi be kavos (be kavos ir tavo rankos, ją tyliai laikančios?). Ką palikti Stand by.
Kaip pabėgti iš čia.
Tiesą sakant, pagavau tave bandant gryninti ir mano mintis-ne, Gauso kreivės vidurio nenoriu siekti.Nenoriu, kad mane apraizgiotum Gauso kreive išvis. Jokią kreive, menkiausia apybraiža, tikimybe, galimybe. Viskas visuomet bus kitaip.
Šiandien pasiryžtu išgrynint širdį. Pagaliau. Ją, drebančią, grakščiai sudėti į tolimiausią seifą.( Stebiuosi šiuolaikinių seifų ir seifukų estetika). Apkutoti, apkamšyti,nuo šiol dalinti ironiją.
Jauti, temsta?
O rakto niekada nebuvo.

Auros.

Vaistinėj baltuodavo auros.
Taip, lapkritį perkant šituos maisto papildus, dovanų gausite analogišką dėžutę tų pačių papildų. Mamai. Seneliui. Kalėdoms. Sau.
Ir mūsų vaistinės litą. Labiau mėgstat eurus? Duosim eurą.
O kol kolegė išdėlios šios savaitės akcijų šaukinius ir naujų, mažesnių kainų etiketes, pakalbėkime apie tai, kaip Jums sekasi. Jūs juk negalite nesišypsoti ką tik įsigijęs tiek sveikatos? Geros nuotaikos? Negalit.
Kartais pakvipdavo kava. Ypatingaisiais momentas, kuriuos graibstydavau.
Kartais nepasitenkinimu- kokia dar bazinė kaina? Kompensuokit man viską, iki pensijos dar toli, o mes su Micium valgyt norim. Mokesčiai ir jūsų vaistai suvalgot viską.
Kartais isterija- kodėl neužsakei domperidono? Kodėl nitratai prie diuretikų? Kur dingo lorafeno receptas? Kodėl trūksta hematogenų?
Kodėl trūksta erdvės? Meilės visam tam ir jiems?-Ne.
Vaistinėje išsivalydavai mintis. Lyg butaforinėje skaistykloje likdavai cheminių terminų apsuptyje.Jau daug jų žinau. Jau daug nenoriu tau sakyti. Nepyk, jokių asmeniškumų.
Jau dar daugiau šypsausi.
O vaistinėje baltuodavo auros.