Kad.

Desperatiškai griebdavausi cigaro. Cigarilės ar elementariosios cigaretės. Cigarettis vulgaris?
Nebeskaičiuodavau nesuplautų keramikinių puodukų nuo kavos. Arabica, robusta. Koks skirtumas šiandien? Tirščiuose nebesistengdavau įžvelgti nieko-jie ant puodelių dugno nusėsdavo visuomet tokiu pačiu principu:dugno nesimatydavo. Rytojaus irgi.
It naujųjų laikų Penelopė kantriai laukiau rodyklės į teisingą kelią. Menkiausios užmuominos ar sąmojo. Mano kelias nevedė į Itakę.
Kartais net katatoniškai pradėdavau žingsniuoti. Žingsniuoti iš kambario į vonią. Iš vonios į koridorių. Tu man sakydavai, kad tai panašėjo į moderniojo svingo žingsnius. Džyz, aš nemokėjau svingo. Nemokėjau juoktis. Nemokėjau tavęs sulaikyti.
Ir tomis minutėmis ant stalo lyg nebebalti taikos balandžiai nusėsdavo Nyčės puslapiai-Nyčei būtų patikęs mano klausiantis veidas ir abejonės šešėlis apdangstęs visą akies rainelę.
Truputį praradom tikėjimą. Kad truputį atgautumėm save.