Isn't It Ironic?

Griuvėsis.

2011-05-07T16:47:00.000-07:00

Saule, padėk, mano siela serga-ji seniai neregėjo Tavo dangiškos šviesos.
Vėjau, padėk, mano sielai liūdna be tavo gaivos. Mano širdies augalas nustojo skleist šokančius tavo sūkūryje žiedus.
Jūra, padėk, siela subiro į tūkstančius smilčių, kurias aplenkia tavo vėsios bangos.
Kibirkštie, padėk, siela gęsta it baigęs smiltkt smilkalas. Įžiebk naujos ugnies.
Žmogau, nusisuk ir nueik-aš nenoriu, kad tu stovėtum mano griūvančios sielos prieangyje. Aš nenoriu tavęs sužeisti.

Parduok.

2010-12-17T12:06:00.000-08:00

Parduok.
Parduok.
Parduok viską.
Pledą, po kuriuo sutikdavom žiemos speigo išpuolius, laikydami litrinius arbatos puodelius delnuose.
Antikvarinį sudegusio dramos teatro bilietą į spektaklį, į kurį taip ir nenuėjo tavo tėvai.
Atviruką, kurį siunčiau iš Romos ilgėdamasi namų ir lietuviško medaus.
Šlepetes, kuriomis avėdamas išbėgai į pliaupiantį lietų pasitikti manęs.
Čia niekaip nepritampantį kolibrį, kurį parsivežei iš Kubos.
Parduok vakar vakarą.
Šiandienos rytą ir projekciją į rytojų.
Sąžinę, miegą, žmogiškumą.
Virštonius.
Taiką.

Nusipirksiu viską, kad tik būtume tokie, kokie buvome kadaise.

Epsilon.

2010-11-22T13:11:00.000-08:00

Turėjo greit sukalkuliuoti viską, kas sukosi galvoje, kad galėtų ištarti vieną vienintelį tiklsų ir teisingą atsakymą. Gama, delta, epsilon. Apgalvotos detalės, smulkiausios situacijų dulkės ir faktai-tik tai leido adekvačiai reaguoti į įvykius gyvenime ir sovokti savo būseną bei nuotaikas duotajame momente. Būti šiek tiek aukščiau tų, kurie vadovaujasi jausmais ir emocijomis. Vergauja savo pasąmonei?
Šiandien, kaip ir kasdien, kalkuliavo jau ne kartą.
"Rytas buvo produktyvus ir darbingas, nes susisiekiau su keturiais užsakovais ir išsprendžiaus kone visas šio sezono rinkodaros aktualijas."
"Jaunesnysis brolis tą patį rytą pagyvino džiugaus laukimo nuotaika-jiedu su Brigitėle laukėsi pirmagimio."
Nes jai besant itin kūrybingai ir išradingai, jaunoji šeimyna prašė užrašyti kelis vardus mergaitei ir kelis berniukui-pridės prie Didžiojo "Galbūt šis" vardų sąrašo. Būtinai baltame popieriaus lape.
"Smiltė, Atėnė, Vėjas ar Vakaris, nes jūra ir ilgesio vakarai prie jos buvo tai, ką be proto vertino. Nes giliai širdy visuomet buvo karo vaikas."

Karo vaiko popietė tapo sudėtingesnė.

"Svaigo galva ir šlykščiai pykino, nes oro trūkumas posėdžių kabinete smogė į jautriausius organus-širdį ir plaučius. Nes hipoksija smegenyse neleido parinkti tinkamų argumentų diskusijose apie naująjį projektą vasaros sezonui . Nes pramonės giganto lūkesčiai it žvitrios vandenynų žuvys nukeliavo ant konkurentės darbo stalo. Prakeikimas."
Šiek tiek atsigavo tik psichoterapeuto kabinete po įtemptos darbo dienos. Sėdėdama froidiškoj kušetėj išgirdo: "Sveikinu, po truputį įveikiate savo netektį. Toliau tęsdama terapiją naujausios metodikos pagalba įveiksite ir savo baimes bei apatiją. Bandysime iš naujo išmokti tinkamai sureaguoti į kasdienines situacijas ir atkurti sėkmingo bendravimo modelius, nes jūsų elektroencefalograma rodo teigiamus smegenų aktyvumo požymius."
Tų teigiamų pokyčių nebuvo galima neatšvęsti.
Pavakarys apkutojo šiluma ir kvepėjo jaukumu bei vietiniu senamiesčio kavinukės apynių ekstraktu. "Nes su artimiausia drauge tris valandas buvo plepėta apie viską, kas tik tuo metu šovė į galvą". Išsiplepėta.
Beveik nesvirduliuojant parėjo namo ir krestelėjo ant didžiulės melsvos sofos. "Nes diena buvo varginanti". Tokia varginanti, kad telefono ragelio kelti nesinorėjo. Tad po kelių berezultačių signalų išgirdo prikimusį balsą- "Susitinkam prie rotušės už pusvalandžio. Ateik".
Bandė ieškoti savo užrašų knygutės ir susidėlioti visus pliusus ir minusus, kam ką kodėl, gama delta epsilon. Veltui. Odinio rūbo prašmatni knygelė liko gulėti prie fakso darbe. Nepasisekė.
Kuitėsi tarp gražių baltinukų, ieškodama tinkamiausio, ir dvejojo rinkdamasi kvepalus, nes tokiam vakarui velniai žino, kas tiko ir kodėl.
įsispraudė į kone per siauras timpes ir išskubėjo pro duris.
Naujų tamsiai žalių batelių kulniukai strigo į kiekvieną seno grindinio tarpakmeninį tarpą, todėl vėlavo beveik dvidešimt minučių. Pasivijo benueinantį vyriškį. Tą patį, prikimusiu balsu. Ir tyliai pašaukė vardu. Ar pavarde, jau nebe taip ir svarbu.
Vyras lėtai apsisuko.
"Visgi atėjai..kodėl?".
Epsilon, Delta, Gama. Nes. Nes. Nes. Jokios užrašų knygutės. Argumentai, faktai, teoremos. Aksomos?
Atėjau. Atėjau. Nes. Nebekalkuliavo.
Nudelbė akis ir leido didelei sruogai nukristi ant rausvo žando.
"Nežinau, kodėl atėjau".

Žali varteliai.

2010-07-13T14:32:00.000-07:00

Naktis užkloja plačius langus, siurbte įsisiurbia į langines ir jai vienai būdingais liūdesio motyvais nuspalvina namų grindinį. Pameni, ant jo mokinom Adelės mažąją šokti valsą?
Ant stalo jau savaitę, o gal dvi bando sirpti du dideli sodo obuoliai. Jiems nelabai pavyksta-nė vieno obuolių žando dar nepapuošė guvus raudonis. Bet aš rami.
Dryžius suka savo pukuotą uodegą aplink mano basas kojas ir glaustosi taip, kaip anuomet glaustydavosi prie tavųjų. O tu buvai švelnus-nors katinų nemėgai, nestumteldavai dryžuotojo koja nuo savęs. Tik perbraukdavai jo šlapią nosytę pirštu ar pakasydavai trikampę pūkuotą ausį.
Tėtis pasiramsčiuodamas ąžuoline lazda kantriai lipa lapitais. Kaip ir seniau, pribėgus jam padėti, jis išdidžiai atsisuka, papučia žandus bei pulkininkiška išraiška ištaria: „Kalnus ir dykumas basomis perėjau, tai su tokia ąžuoline drauge ir didžiausius laiptus įveiksiu“. Įveikdavo.
Panašus vakaras nusėdo tąkart-ant miesto namų, grindinių ir skverų. Tąkart, kai Tu išėjai. Tyliai uždarei žaliuosius mūsų vartelius ir plačiai šypsojaisi-Tau patiko mano prašymas nuo Dniepro kranto parvežti akmenėlį, panašų į širdelę. Tau patiko mintis, jog pagaliau po tiek mėnesių laukimo nuveiksi kažką svarbaus ir įsimintino. Kažką, kuo žavėsimės mes-tavo tėvai, Ana, Liucijus ir aš. Žavėsis miestas. Šalis. Gal net pasaulis?
Susikaupusios ašaros pradėjo bėgti mano rausvais skruostais. O taip, bandžiau būti stipri ir didžiuotis Tavimi labiau, nei meldžiau Dievo, jog grįžtum toks pat besišypsantis. Jog grįžtum išvis. Bandžiau pasėti tikėjimo daigą kiekvienoje ląstelėje ir išbėgusiose ašarose, nuspalvinti kiekvieną mintį pačiu šviesiausiu tonu, o širdyje užšaldyti viziją-mes juk turėjom nuvykti į Vieną ir pamatyti „Fideliją“!
Išbėgusių ašarų už tamsaus stiklo nebematei. Tik lyg įtardamas atsisukai nuo žibintu apšviesto gatvės keliuko ir grįžtelėjai prie vartelių. Palikai juos pravertus. Tu dar turi grįžti.
Ir vakarai pasidengė laukimu. Kartais, laiškų rašymų.
Nesupratau, kodėl Ten ribodavo gaunamų laiškų ilgį, kai mano galvoje nuolat plėvesuodavo tūkstančiai ilgesio žodžių. Galybė dienos įspūdžių mokant pirmokus Rutnerio mokykloje, naujos Dryžiaus išdaigos ir miestelio naujienos, dar didesnės peripetijos tarp Liucijaus ir Hanrietos ir naujausių skanumynų, atsiradusių Rutos parduotuvėlėje pavadinimai.
Bet po truputį įgūdau trumpinti žodžius, trumpinti norimas išplukdyti iš savo galvos arba išrėkti mintis arba nutylėti tai, kas buvo mažiau svarbu. Tuomet likdavo tik spalvoti ir džiugūs žodžiai bei kurioziškiausi planai, ką veiksime, kai grįši.
Po truputį išmokau laukti retų Tavo laiškų ir mėgautis kiekvienu jų žodžiu, kiekvienu nauju potyriu Ten ar išgyvenimu. Kartais jausdavau išgąstį, besislepiantį neišraiškinguose sakiniuose ir šaltį, kuris supdavo Tave kiekvieną vakarą. Tuomet kažkas gniauždavo kvapą ir neleisdavo miegoti ilgiausias naktis, o dieną užsiimti viskuo, kad tik tos begalinės pilkos mintys mažiau kamuotų ir smaugtų, bandydamos atimti paskutinį šviežio oro gūsį.
Po truputį supratau, kad Tavo laiškai manęs daugiau nebepasieks. Bet tau vis dar rašydavau kas vakarą ir tokius laiškus rūpestingai dėdavau prie balčiausios statulėlės namuose-porcelianinė mergaitė sūpynėse. Ji saugos gražiausius žodžius Tau ir neš juos Tau vėl ir vėl kas naktį ten, kur tik bebūsi. Ar kartais sugrįžti man padainuoti lopšinės prieš miegą?
Naktis užkloja plačius langus, siurbte įsisiurbia į langines ir jai vienai būdingais liūdesio motyvais nuspalvina namų grindinį. Vėjas valiūkiškai įsipina į obelų šakas, jazminų žiedus ir žalius vartelius.
Kiekvieną vakarą juos palieku šiek tiek pravirus-dėl viso pikto, jei grįžtum balsvu balandžiu ar puošniausio augalo sėkla.

Žiūronai.

2010-06-06T06:49:00.003-07:00

Nes kai liūdėt beprotiškai pabosta, mes išsitraukiam stebuklingus žiūronus.
Vanilinės spalvos ir nepelnytai apdulkėjusius. Nebežinau, ar teiksis rodyti man šviesą.
Mes išsitraukiam stebuklingus žiūronus ir darkart dirstelim-ar neužmiršom.
Ar neužmiršom turintys svajonių, šypsenų albumą, vaikystės nuotykius ant stogo ir po juo.
Ar neužmiršom, jog kadaise prikaupėm žinių vertingų, kurioms klestėt ir augt kaip pievų augalui begėdiškai praleidžiam progą.
Kad mokam truputį mylėti, truputį paverkt, kai jis ar ji nesiteikia mums dėmesio atriekti it mėgstamo pyrago.
Kad po stora kasdienine veikla ir skubam-lekiam-rėkiam išvagota oda gyvena šiluma ir rūpestis kitiems.
Ar neužmiršom pasakyti „Ačiū“, „Ei, tavęs juk taip pasiilgau“ užuot apkaltinę visus aplink mažyčiais sielos chameleonais beesant.
Ar neužmiršom pasidžiaugt savim, kad tylią jaukią liūdesio minutę iš užkaborio išsitraukėm stebuklingus žiūronus.
Ne tam, kad rūpesčiai ir bėdos didesni atrodytų ir virstų, o tam, kad įkvėpimo pilnas žvilgsnis ir vėl primintų-mes labai laimingi visgi.

Gramofonas.

2010-06-06T06:49:00.001-07:00

Užstrigęs gramofonas iškosėdavo dainą-
Kasdien tą pačią.
Tik pirmadieniais jisai tylėjo.
Laukinė vinilo plokštė palengva įsisiūbavo.
Subraižytuoju josios šonu platoniškai siūbavo rytmetinės žaros.
Pasteliniai nakties akiduobių motyvai.

Jei nejučia įsiklausydavai,
Išgirsdavai švelnių spalvų paletę
Švinta.
O aš juk dar nė karto. Nė trapecinio kartelio.
Nepaklausiau dainos tavosios.
Man?

Džiugas.

2010-06-06T06:48:00.001-07:00

Jis įnirtingai kapstė šlapią nuo lietaus smėlį-bandė formuoti namukus ir namus savo kibirėliu. Visų kibirėlių ir formelių rinkiniu. Ir niūniavo darželyje išmoktą melodiją. Po truputį augo visas smėlio namų kompleksas. Namai it vienas kito štampukai dėliojosi vorele, o po to užsisuko užbaigdami ypatingą kvartalą.
Barbeno. Kažkas tyliai subarbeno į smėlio dėžės kraštą.
Pakėlęs akis išvydo mažą mergaičiukę, dar nematytą šitame kieme. Mergaičiukė savo raudonu vaikišku skėčiu su kažkokio padaro medžiaginėmis ausytėmis nedrąsiai stuktelėjo į smėlio dėžės kraštą ir trumpam nusčiuvo, kai ją pagaliau pastebėjo.
Ar galiu?-paklausė raudonojo skėčio savininkė ir nuo žydrų akių patraukė kaštoninę garbaną.
Į klausimą nebuvo atsakyta. Mergaičiukė nesutriko ir peržengė smėlio dėžės kraštą. Koją kėlė lėtai ir atsakingai, nes skėtis Džiugas bijojo būti išmestas iš josios rankų.
Prisėdo savo žalsva suknele tiesiai ant šlapio smėlio šalia namų komplekso ir naujo sužaidėjo.
-Ar galėčiau pasiskolinti tavo formeles? Tėvai dar visiškai nepersikraustė visiškai, tad neturiu savųjų-paklausė mergaičiukė vėl.
Mažajam Vidui nepatiko naujokės. Nepatiko iš esmės. Ir mergaitės nepatiko, nes jos daug klegėjo. Visur daug klegėjo ir nemokėjo žaisti karo.
-Ne, tai mano formelės. Kibiriukas kampe irgi mano-išsitiesė smėlio dėžės savinikas.
-Namai irgi tavo? Turiu daug kriauklių, padarysim langus ir vaikų žaidimų aikštelę šalia didžiausio namo.
Dar parduotuvės reikia, nes reikia pirkti sūrelių ir pieno ten.
-Namai irgi mano. O vaikų aikštelės nebus šalia to namo, nes čia stiovės policininkas. Policininkai nemėgsta tavo kriauklių.
Mergaičiukė žalia suknele atsistojo-vis gi šaltas smėlis po užpakaliu nebuvo maloniausia sėdėjimo vieta. Prisėdo ant medinio smėlio dėžės krašto ir ramiai stebėjo, kaip naujas draugas savo sunkvežimio modeliuku po truputį griauna vieną namą po kito. Stebėjo ir niūniavo darželyje išmoktą dainą. Tiksliai neprisiminė žodžių, tai dainavo apie saulę ir kitą saulę.
Tyliai pradėjo barbenti. Šį kartą-šalti ankstyvo rudenio lietaus lašai. Mergaičiukė atsistojo ir apsidžiaugė, kad prisiminė, kuri laiptinė josios, nes šitame mieste visi daugiaaukščiai ir visos laiptinės atrodė tokie vienodi. Išvydo ir pro langą mojuojančią bei raginančią grįžti namo mamą.
Ar tu gyveni toje laiptinėje?-paklausė Vidas, žvilgtelėjęs į žaliasuknę garbanę.
-Aha, toje su rudomis durimis.
-Aš irgi ten, ar galiu po tavo skėčiu?
-Mergaičiukė paglostė vieną raudoną Džiugo ausį: -Aha, Džiugui patiks mūsų kompaniją.
Du vaikai atsuko nugaras medinei smėlio dėžei.

Algoritmas.

2010-06-06T06:47:00.001-07:00

O kalbėti mus mokė daug: intelektualiomis ir brandžiomis it kokybiškas naminis vynas frazėmis.
Cituoti seniausių epochų mąstytojų auksines mintis.
Rėžti ugninį manifestą užsienio kalba arba keliomis kalbomis.
Klykti visomis abėcėlės raidėmis, kai skauda ar kai tylėti darėsi tiesiog nejauku.
Įšventinti ir sutaurinti kiekvieną žodelytį ar vingrų šalutinį sakinį, beldžiantį į didžiuosius "O aš sakau tai, ką galvoju" vartus.
Šnabždėti jausmo žodį ir po truputį jį nudėvėti.

O jie niekada nemokė klausyti ir išgirsti.

Pinklės.

2010-06-06T06:46:00.002-07:00

O šiandien ideali diena.

Tikėtina, jog pirmoje josios pusėje Jus aplankys seni draugai. Neapsakomai pasiilgę, dažnai galvojantys apie Jus ir tuos ypatingus momentus, kuriuos turėjote [kadaise]. Greičiausiai išrausite-juk jūs jau seniai juos pamiršote, ar ne?
Tvarkingai į dangiškąjį alfabetą sušokusios didžiosios bei mažosios Žvaigždės nepasikuklina. Ir pažada Jums ne mažiau dangiškų kelionių. Nepaisant to, kad tosios kelionės ims ir apsiribos Jūsų pilkojo didmiesčio horizontais, išlieka didžiulė tikimybė sutikti žavų pakeleivį ar pakeleivę. Pakeleivis turėtų teatrališkai, bet švelniai sujaukti Jūsų nuo Adomo ir Ievos laikų sustyguotas ir saugiai bei patogiai įsikerojusias smegenų vingiuose mintis. Juk Jūs seniai troškote vidinio sukrėtimo? Na, mažų mažiausiai audringo romano, prasidėjusio troleibuse.

Gi šiandien ideali diena.

Marso padėtis Plutono atžvilgiu užsimena, jog ilgai lauktas (ir pagaliau teigiamas!) finansinis stabilumas nelyginant koks grėmėzdiškas monumentas įsitvirtins Jūsų sąskaitoje. Piniginėje. Švariuose apmąstymuose, kuriose greičiausiai dar prieš kelias minutes buvo troleibusinis romanas. Stenkitės išlaikyti šį vienintelį pastaruoju metu pasiektą stabilumo faktorių savo gyvenime.
Beje, socialinis bioritmas vakare eklektiškai pasieks Olimpą, tad nedvejodami pasirinkite klubą ar šurmulingą vakarėlį. Turbūt nereikia net minėti, kad visa ko centre būsite Jūs ir Jūsų neišblėstantis energetinis potencialas.

O šiandien ideali diena.

Ideali diena tvarkingai išeiti iš proto.

Vaivorykštės nugara.

2010-06-06T06:46:00.001-07:00

Mes čiuožinėjam.
Čiuožinėjam. Laukiam.
Laukiam. Bijom.
Pasiklystam.
Jauti–jau ryto žaromis užpustė šaltą vėjo veidą.
[Nemačiom ištipenu].
Nepyk. Nešauk.
Nebeieškok auksinių vasarų vaivorykštės delne.
Juk išeinu.
Pripėdinu apsnigusiame paukščių kelyje.
Tik tam, kad vėlei pas tave pargrįščiau.

Saldumynų dėžutė.

2010-06-06T06:45:00.000-07:00

Tvarkingai it pokerio žetonus ar ką tik išblizgintas brendžio taures sudėliodavę praeitį, nerangiai suklupdavome ties šia diena. Gigantiškoje dabarties spintoje pasimesdavome tarp daugybės stalčių. Stalčiukų. Įvairaus dydžio lentynėlių, primenančių Haidno fortepijono klavišus. Buvau tikra dėl stalčių ir stalčiukų pavadinimų, dėl lentynų bei lentynėlių išmatavimų ir svorio, bet visiškai pasimetusi dėl visų spintos komponentų turinio. Monolitiško baldo prieangiuose pastarieji išsibarstydavo be jokios tvarkos, sistemos, bent man vienai suprantamos abėcėlės ir viską sudėlioti taip, kaip reikia, buvo be galo sunku. Nes nežinojau, kaip reikia ir kodėl.
Visgi dėl vieno dalyko būdavau visuomet tikra-kad ir koks chaosas vyrautų mano didelėje spintoje, tamsiausiame jos užkaboryje (visada toje pačioje vietoje) rasiu dryžuotą ryškiaspalvę saldumynų dėžutę. Dailiai padėta ir reguliariai valoma nuo dulkių, saldumynų dėžutė kiekvieną dieną paversdavo mažu stebuklu.Kone vaikiška atradimo nuostaba ir pažinimo džiugesiu.
Užvakar ten radau į delną krentančias purias snaiges. It mažos puošnaus žiemos rūbo sagutės baltosios šokėjos apkutojo visas mintis. Šviesias mintis.
Vakar radau jaukumu dvelkiančią popietę su mylimiausia drauge. Latte putoje tuomet tirpo juokas ir žavingi pasvajojimai apie ateitį.
Šiandien užvis labiausiai tikėjausi rasti tavo šypseną. Saldumynų dėžutėje josios pasigesdavau labiausiai.

La Soledad.

2010-02-22T08:00:00.000-08:00

Didžiulis pilkas miestas rimo. Namų, namukų ir hotelių išblizgintuose languose temo šviesos. Tilo žingsniai senamiesčio gatvelėse. Skveruose. Tilo šūksniai ir sudaužiamų alaus bokalų akordai populiariausiuose pub‘uose.
Slopo benzino kvapas.
Didžiulis pilko miesto pastatas sugėrė paskutinę vakaro valandą.
Blyškieji vakaro motyvai užpildė seno pastato įtrūkimus, įsigėrė į besilupinėjančio tinko gabaliukus, įsisiūbavo į kabaruojančių laiptų turėklus. Kabaruojantys laiptai juk visada veda į niekur?
Rodėsi, jog laiko balso stygos čia niūniavo kitokiomis nei visad gaidomis.
Bosai? Altai? Sopranai?
Veikiau, liūdesys.
Po fantasmagorinės preramybės taurės pripildymo stojo naktis.
Tiesą sakant, būtent nakties pilkasis pastatas ir laukdavo. Kai miestą nuo gyvenimo izoliuodavo tamsa, tyliai prabildavo jo vienintelis draugas berželis.
O berželio istorijos kasdien vis įvairuodavo. Kartais būdavo pasakojama apie naujas, dar puošnesnias gatvės boutique‘ų vitrinas (vienoje tokių vitrinų vakar pražydo daili purpurinė orchidėja), kartais apie tvarkomą miesto merijos parkelį (vicemeras vistiek sugebėdavo kramtomąją gumą išspjauti ne į šiukšlinę, o šalia restauruoto fontano su slibinu).
Apie damutes, kiūtinančias į operą prašmatniuose audinės (šimto audinių) kailio kokonuose. Jos įsikabindavo savo džentelmenams į parankę ir be proto daug (bei be perstojo) taukšdavo.
Apie garsiai klegančius vaikus per ilgąją mokyklos pertrauką išsirikiavusius prie šviežių bandelių krautuvėlės. Skaniausios ir populiariausios buvo cinamoninės ir kokosinės bandelės- juk šiais laikais valgyti mokykloje karbonadus jau nebemadinga.
Arba apie senosios spurginės akvariumo naujus gyventojus. Štai praeitą savaitę ten apsigyveno maža juoda žuvytė, mėgdavusi „įsisegti“ į akvariumo stiklą.
Apie rausvaplaukę mergaitę, kone kasdien pakeliančią akis dangun ir įsistabelyjančią į berželį. Jos lūpose berželis perskaitydavo tylią , kaskart vis naują maldą.
Kai baigdavosi istorijos, jie abu sumigdavo. Pilkasis namas ir berželis-vienas kito glėby.

***

Berželis šiandien nepastebėjo ankstyvo ryto saulės šypsnio, nejautė švelnaus tarpušakiuose plevenančio vėjelio, negirdėjo kristalinių snaigučių (dainuojančių tik jam) choro.
Bosai? Altai? Sopranai?
Viskas susiliejo į liūdesio solo.
Buvo ne motais apačioje išilgai gatve tyvuliuojanti griausminga eisena. It Afrikos cirkas apsirėdžiusių tetų ir dėdžių teatrališki raginimai: „Vykim žiemą!Vykim žiemą! Pavasari, sugrįšk!“ mažų mažiausiai erzino ir trikdė. Virkdė?
“Ne, geriau grąžinkit man ją, grąžinkit man ją..“-tyliai vaitojo berželis.
Kai stojo naktis ir pilką miestą apgobė juodi bežvaigždžiai čiuptuvai, berželis nebesugebėjo iššnarenti nei žodžio savo artimiausiam draugui, nuolankiai klūpančiam po berželio kojomis kasdien ir kasnakt.
„Kodėl tyli?“-paklausė betoninis monolitas.
„Nes šiandien ji išėjo.“-sušnabždėjo berželis.
Išėjo nepakėlusi akių ir nebenusišypsojusi jam.

***

Kartais man patikdavo įsivaizduoti, jog jį mato tik išrinktieji. Tie, kurie niūraus, pilko, benzinu ir kritusiais akcijų kursais atsiduodančiončio miesto simfonijoje sugebėdavo įklausyti kažką daugiau. Sugebėdavo kilstelti akis dangun ir padėkoti už gražią dieną- nedrąsų saulės bučkį į kairįjį žandą, optimistinį vėjelio dvelktelėjimą i dešiniąją ausį ar valiūkiškas snaigutes, krentančias į palto apykaklę ir apgobiančias kaklo odą šaltai malonia aura. Juk likusį dienos grožį kurdavome patys.
Tąkart judria pilko miesto gatve pėdinome kartu su Simu. Susikabinę rankomis it žalias jaunimas. Tauškiau apie naują mūsų studijos gabalą ir keiksnojau visas lietuviškąsias perspektyvas-čia juk tikrų menininkų „nuo širdies“ niekas nevertino. Po to prisiminiau vakar matytą įrašą su Andy Roddick‘o kirčiu Australian Open 2009 ir pradėjau visą savigailos tiradą apie tai, kad per vėlai susidomėjau tenisu ir tokį aukštą lygį sunkiai pasieksiu (jei pasieksiu išvis).
Netikėtai sustojome. Tiksliau, buvau sustabdyta tvirtos dešinės Simo rankos (tenisininkų dešinioji ranka visuomet esti stipresnė už kairiąją). Abiejų rankų. Simas stovėjo impozantiškai ir tiesiai, kaip visad, tik šį kartą jo žvilgsnis rijo ne ne naujas teniso raketes sporto prekių parduotuvės vitrinoje, bet kreipėsi į viršų. Dangun? Juk Simas netikėjo Dangumi.
O gal..o gal išskrendantys į Pietus paukščiai savo paukštiškame spiečiuje dėliojo atsisveikinimo valsą? Nejau debesys suformavo įmantrią rūsčios ir šaltos ateinančios žiemos miną? O gal Dangaus toliai raudonijo ir skelbė nukraujavimą šilumai? Triuškinamą setą šiltamėgiams Žemės padarams.
Ne ne ne, nenoriu! Nenoriu ir demonstratyviai padedu kaktą ant Simo peties. Lyg nebylų pavakario protestą. Nepriimsiu jokių artėjančio sąstingio ženklų. Net iš Dangaus. Neįsileisiu šalčio širdin ir kasdienybėn. Užmigsiu žiemos miegu kaip Šiaurės papėdės. Vadinsiu tai kūrybiniu miegu.
Simas švelniai trukteli už manojo smakro ir sustabdo įsisiautėjusį minčių uraganą galvoje. Tamsiai rusvoje pirštinėje užkonservuota tenisininko ranka pakreipia smakrą į viršų. Ėmiau jausti, kaip po truputį atsipalaiduoja (o gal ir nutirpsta) dar prieš sekundę buvę suraukti veido raumenys ir dingsta pyktelėjusi grimasa (Simas sakydavo, kad su tokia grimasa atrodau kaip mažametė smėlio dėžėje, iš kurios kita mažametė ar mažametis atėmė smėlio šiupeliuką).
Rusvoms akims nereikėjo siekti Dangaus, kad suglumtų širdis. Dangų nuo mūsų skyrė (ar su mumis jungė-jau nebebuvo svarbu) seno ir nebaigto statyti sovietinio pastato stogas. Ir ant to stogo krašto augantis medeliukas.
„Berželis“-pasakė Simas. Pasakė taip pat užtikrintai, kaip ir mesdavo padavimus kortuose. Ir minutėlei nutilo. Tylėjau ir aš (o aš tylėdavau retai). Sunkiai suvokiau, kaip liaunas, dailus, estetiškas medeliukas sugebėjo įsitvirtinti nepatrauklaus monolito nasruose. Kur gavo šilumos, rūpesčio? Meilės? Ar jautėsi ten patogiai ir saugiai?
Truputį suspaudė širdį. Pasakiau Simui, kad nenoriu, jog tas medelis būtų vienišas pilkojo stogo fone. Simas šyptelėjo ir paragino kaskart praeinant pro naują draugą pakelti rusvas akis ir tiesiog jam nusišypsoti (Simas visuomet mokėjo guosti moteris).
Mudu lėtai nupėdinom į treniruotę. Anot Simo, jau beveik mokėjau raiškų ir tiesų padavimą, bei per kelis mėnėsius ištobulinau atmušimus iš kairės. Norėjau visko tobulo be jokių „beveik“.
Dar pasižadėjau berželiui.
Nuo to pavakario kone kasdien jį aplankydavau. Su Simu ir viena. Eidama į treniruotę, repeticiją ar koncertą. Tiesiog slampinėdama senamiesčiu ar gerdamą frappe mylimiausioje kavinukėje.
Pakeldavau akis, šypteldavau ir pasisveikindavau. Kartais paniūniuodavau dar vieną savo sukurtą dainą arba dvi. Pasiųsdavau oro bučinį su linkėjimais „iš Žemės fronto“ arba tiesiog žiūrėjau, kaip vakaro šešėliai narpliodavo voratinklius berželio tarpušakiuose.
Atrodė, kad nuo mūsų pažinties berželis pražydo kažkokia nematomo, bet jaučiamo jaukumo aura ir guviai stiebėsi link dangaus net aplankius baisiausiems šalčiams. Netgi leidau sau galvoti, kad jis jau nebe toks vienišas.
Tačiau kasdienine tapusią mūsų keistą idilę nutraukė besibaiginėjančios (šiemet ypatingai šaltos ir niūrios) žiemos naujienos-vokiečių įrašų kompanija laukė mūsų grupės išskėstomis rankomis. Trys metai po saugiu kontrakto sparnu. Didžiulės galimybės tobulėti ir būti išgirstiems. Išnuomotas kotedžas ir netgi abonementas šurmuliuojančio didmiesčio teniso klube. Ar galėjo būti geriau? Beveik.
Simas suprato. Daug nekalbėjo ir neteisė. Tik stipriai apkabino. Bijojau pažiūrėti jam į akis. Kartais galvodavau, kad būtent šias akis norėčiau matyti ryt-pory- ilgai ilgai.
Tyliai papraščiau nelaukti-nenorėjau, kad šiame pilkame mieste liktų vieniši jiedu du-ir Simas, ir berželis.
Simas nusisuko. Įtariau, kad skruostu riedėjo viena kita tenisininko ašara.
Paskutinį stingdantį vakarą šiame pilkame mieste nedrąsiai vaikščiojau judria gatve. Nesugebėjau pakelti akių į dangų. Nesugebėjau sulaikyti gumulo gerklėje ir pažvelgti į dar vienas liūdesio akis-juk berželiai irgi turėjo akis?

***

Evos ir Augusto penkių metukų jubiliejaus proga Kristijanas įsigeidė aplankyti Lietuvą. Apie mano kraštą girdėjo daug-iš dažnai mus aplankančios mano mamos ar senų gerų studijų draugų. Galėjo taisyklingai lietuviškai pasakyti „gražus Nerijos kraštovaizdis“, „ilgesinga Baltijos jūra“, „jaukios Užupio prieeigos“. Pasiplaukiojimas Jachtklube pavasarėjant su raudono vyno taure?
Dabar norėjo viską pamatyti savo akimis ir parodyti mamos kraštą vaikams. Juk neveltui mokėme juos kalbėti abiem kalbom?
Neprieštaravau.
Nešini pirkinių maišais su vaikų dovanomis, smagiai plepėjome. Augustui nupirkome vaikišką Head‘o raketę (matydamas mane, savaitgalio popietes leidžiančią treniruotėse ar mėgėjų turnyruose, vaikas prieš gerą mėnesį pareiškė: „Mama, aš kamuoliuką mušiu geriau už tave!“), o Eva, tuo tarpu, labiau dievino tėčio statomus miuziklus ir namuose skambančią klasiką, tad jai nusprendėme padovanoti prieš porą svaičių garsaus lietuvių meistro dirbtuvėse užsakytą smuiką). Daugiausia plepėjom apie itin pasisekusį praeitos savaitės pasirodymą Frankfurte. Krisitjanas tvirtino, jog mums su plonabalsiu Dariumi traukiant duetu, dvi šalia Krisitjano sėdėjusios moteriškaitės ėmė ir pravirko. Pasakiau, kad netikiu tokiomis gražbylystėmis ir niekam nematant mestelėjau pirmojo sniego (pas mus, Vokietijoje, sniego dar nebuvo) gniūžtę tiesiai į Krsitijano nugarą.
Patenkinta savo taiklumu, įsikabinau Krisčiui į parankę. Sustojome. Tiksliau, buvau sustabdyta švelnių Kristijano rankų (muzikantų rankos visuomet esti švelnios), apgobusių mano pečius. Kristijanas melancholiškai žvelgė Dangun.
Pradėjau drebėti. Bijojau nusimesti rausvas garbanas nuo kaktos ir pakelti rusvas akis. Bijojau, kad jis man neatleido ir niekada neatleis tų vienatvės metų, kai nekalbinau, nesišypsojau ir nedainavau jam. Jiems dviems.
Žvilgsnį „kėliau“ dangun palengva. „Kopiau“ monolito sienomis aukštyn ir gėriau į save kiekvieną pilkojo pastato įtrūkimą, eižėjančio tinko gabaliuką, laiko atgarsius sovietinių sienų fone.
Bosai? Altai? Sopranai?
Veikiau, liūdesys.
Užnardinus skvarbų, praeitimi persmelktą žvilgsnį ten, kur skyrėsi (o gal jungėsi?) Dangus ir Žemė, nustėrau.
Betoninio statinio viršūnėje skaidri vėjo aura šoko dievišką šokį ir dainavo dievišką giesmę kartu, o plevenantis vėjo šėlstelėjimas ir užburiantis garsas apgobė dviejų liaunų berželių kamienus.
Sopranai? Altai? Bosai?
Jaučiau, kaip skruostu riedėjo ašara.

2010 Vasaris.

Nakties siluetas.

2010-01-09T06:55:00.000-08:00

Tą vakarą veikiau įgarsino šlapdriba, nei lietus. Smulkios, įvairiaformės ledo-vandens figurėlės krito ant delnų, ant palto apykaklės, ant jau spėjusių sušlapti ir vis labiau tebešlampančių sruogų. Įtariu, kad jam tatai buvo visiškai nė motais. Stovėjo jis vienui vienas senamiesčio stotelėje ir tik retkarčiais stipriau sutiksintis masyvus rotušės laikrodis neleido prarasti „čia-dabar“ nuovokos. Kažką mąstė nudelbęs akis į žemę, kažką sumurmėdavo panosėj. Tas murmesys, susimaišęs su ledo-vandens figurėlėmis, virsdavo keista žiemos malda-kreipiniu į šalčio dievą. Šalčio dievas mylėjo vienatvę.
Ant šaligatvio plytelių padėtas nedidelis lagaminas tai pat po truputį mirko it nebyliai rodydamas solidarumą savo šeimininkui. Ant lagamino pseudoodinio paviršiaus kaskart galėjai įžvelgti kintančias vandens figūras. Paskutinė, kurią užfiksavo jis, buvo panaši į Šveicarijos kontūrus. Arba šalies, kurios niekada nebuvo, bet ji visuomet lieka pasiilgstama kažkur giliai krūtinėj.
O atsisveikinimų jis nemėgo. Kažkodėl buvo smagiau įsivaizduoti, kad žmones, kuriuos sutiko praeityje aplankytuose miestuose, sugeba persikūnyti į impozantiškus naujai aplankytų miestų objektus-mylėtos moterys kone metafiziškai tapdavo jaukiausių ir gražiausių bažnytėlių stogais, brangūs draugai- žaliuojančių parkų, alėjų landšaftu, artimieji- genialiausių tapytojų ir skulptorių darbais.
Taip būdavo ne tik smagiau, bet ir lengviau. Nejausdavai praeitų akimirkų svorio ant nenukalibruotų širdies svarstyklių.
Vis dar murmėdamas žiemos maldą, pasilenkė prie nebyliojo lagamino. Įsistvėręs į senas rankenas tvirtai suėmė pastarąjį ir žengė pirmuosius žingsnius į naktį. Iš miesto. Atidžiai įsiklausęs galėjai girdėti, kaip ir už kelių šimtų metrų į senamiesčio grindinį kaukši lakuoti kelionių bateliai. Kaukšėjimo ritmas sutapo su ore tarpstančio atsisveikinimo gaida.
Didelei nuostabai, senamiesčio stotelėje kažkas pilkavo. Kartkartėmis sujuoduodavo. Gerai įsižiūrėjęs įžvelgdavai barokinių žibintų apgaubtą jauno vyro figūrą, lengvai nusklendusį pažemiui siluetą.
Tai buvo pirmas miestas, kuriame jis paliko savo šešėlį.

Vakaro išpažinimas.

2009-12-26T13:59:00.000-08:00

O aš nebuvau geras vaikas.
Vogdavau obuolius iš kaimyno daržo, o jei jis mane pričiupdavo nusikaltimo vietoje, teisindavausi pamestais namų raktais. Gali būti, kad vėjas juos bus nunešęs būtent į kaimynystę. Nežinau, ar žilstelėjęs kaimynas įtikėdavo uragano gūsiais pietų Lietuvoje, bet palingavęs galvą ir kažką sumurmėjęs po nosimi, lėtai nutipendavo atgalios namo. Arba į garažą tvarkyti savo senosios Pobedos.
Vogdavau cigaretes iš tėčio juodos odinės striukės ir nusilaužęs filtrą rūkydavau su kitais berniukais po mokyklos sekretorės langu. Įtraukdavom aitrų dūmą ir iškvėpdavom, o pertraukomis tarp šio penkiaminutinio vyriškumo proceso vardindavom pačius baisiausius keiksmažodžius. Pralaimėdavo tas, kuris pradėdavo kartotis nebeprisimindamas jokio orginalaus-tiek rusiško, tiek lietuviško (pastarieji buvo mažiau vertinami mūsų tarpe) bjauriažodžio.
Vaipydavausi per šokių pamoką, kai reikėdavo šokti polkas, valsus ir kitus taip nemėgtus šokius su mergaitėmis. Neimdavau mergaičių rankų iki paskutinės sekundės, o kompozicijų metu bandydavau daryti viską, kad mergaitė kuo blogiau pasijaustų ar net išspaustų vieną kitą ašarą. Labiausiai man patikdavo, kai po šokio galėdavau savo ranką valyti į rusvų kelnių klešnę. Taip darė visi berniukai. Ir visos mergaitės (čia kelnių klešnę keitė sijono atbraila). Visi vengė ir keistai gėdijosi bet kokio kontakto su priešinga lytimi. Labiausiai atkišdavau lūpą arba saugodavau bei "dezinfekuodavau" ranką, kai reikėdavo šokti su man patikusia klasės rausvaplauke. Tai buvo pirmoji simpatija pirmoje klasėje.
Trečiadieniais prisliūkindavau prie mamos, sėdinčios fotelyje ir žiūrinčios n-tąją marijanųchuanųantonijų seriją, ir nutaisęs kone nekaltą Bembio veiduką klausdavau, iš kur atsiranda vaikai. Seniai tai žinojau, tačiau tuos trečiadienio vakarus mėgdavau pasiįvairinti sutrikusiu mamos žvilgsniu ir raustelėjusiu dešiniu skruostu.
O kai tėvai sumigdavo, nusliūkindavau į virtuvę ir įsijungdavau man uždraustą žiūrėti "Tvin Pyksą". Tomis naktimis sapnuodavau košmarus.
Mokiausi tada, kai turėjau nuotaikos tam ar noro. Prisipažinsiu, tai buvo labai reti momentai. Atiduoti save mokslo vardan galėjau tik dėl atomų, radijacijos, kovalentinių ryšių, elektros instaliacijos ir antro pasaulinio karo. Hitlerio biografiją mokėjau mintinai. Kaip ir trečią energijos tvermės dėsnį. Visus juos.
Niekada nevalgydavau mokyklos pietų ir įduotus gimdytojų dienpinigius mesdavau į mėlyną vyno butelį. Taip kas savaitę skaičiuodavau santaupas ir šypsodavausi žinodamas, jog artėju prie išsvajoto tikslo-distiliatoriaus ir šaldytuvo reakcijoms. Dar norėjosi įpirkti Šapokos "Lietuvos istorijos" tomus, bet tai buvo poprioritetinis užmanymas.
O aš nebuvau geras vaikas.
Tad dabar pavakarėmis žiūrėdamas į apsnigtus kiemo stogus ir universiteto langines, besimatančias už gero kvartalo, kone meldžiausi savo vieno dievui, jog viskas būtų pamiršta ir išaugta, jog šiandien galėčiau būti truputį geresniu žmogumi. Kadanors-tėčiu.

Allegro.

2009-12-06T14:49:00.000-08:00

Veidrodis buvo lygus ir šaltas-lyg žiemos simfonijos paskutinė gaida.
Allegro. Allegro. Andante.
Galėjai jame matyti savo sugrubusį delną arba geros nuotaikos dozę moliniame kavos puodelyje. Ką šiandien norėjai matyti?
Galėjai paliesti nebylų paviršių ir priversti jį prabilti mėgiama daina. Arba užuosti aštrų levandų kvapą, atsimušusį nuo violetinės puokštės ant senos močiutės komodos.
O Sena močiutės komoda veidrody įgaudavo kakavinę spalvą.
Veik neabejoju, kad galėjai prisimerkti saulės spinduliams nekaltai atsispindėjus nuo velnioniško paviršiaus ir nutūpus ant veido, jei tik šie būtų draugiškai atplasnoję iki jo.
O įstabiausia, kad veidrody matydamas vienišą ąžuolinį rašomąjį stalą su atverstu rankraščiu, kone jausdavai imbiero skonį. Arba čili. Tas skonis degindavo bėgantį laiką.
Veidrodis buvo lygus ir šaltas. Suimituota tikrovė jame savotiškai žavėjo.

Nurimk.

2009-12-03T10:31:00.000-08:00

Nurimk.
Šluostė visas įmanomas namų dulkes, sielos dulkes, dulkes nuo atminties generatoriaus.
Nurimk.
Bėgo į akmeninį senamiestį pasitikti šaltos saulės. Arba nuo savęs, tik reikėjo įtikinamesnės priežasties bėgimo momentui, tad saulė tapo tąja priežastimi.
Nurimk.
Skaitė visas turimas knygas. Visas chrestomatijas ir mokyklos laikų vadovėlius. Musolinio biografiją?
Atrodė, kad raidės, prašoliuodamos pro akis, nuplaus vakarykštę dieną. Aš irgi norėjau taip mokėti apgauti save.
Nurimk.
Gėrė vandenį su citrina. Su medum. Su cinamoniniu liūdesiu? Kiekvienu dideliu gurkšniu užgėrė savo šypseną-ar krentančios į delną ir evoliucionuojančios į tylą snaigės mokėjo šypsotis?
Nurimk gi.
Dainavo balkone su cigarete rankoje. Burnoje. Kone spiegė savo prikimusiu balsu it vienišas vilkas ūkanoje. Ežiukas rūke? Cigaretės dūme.
Nurimk.
Aš vis dar laikau tavo ranką. Laikau tavo žvilgsnio speigą ir šiandien šypsausi už mus abu.

Pelkynų žmonės.

2009-11-22T13:16:00.000-08:00

Išbridus iš pelkynų, protarpiais šviesdavo saulė.
Protarpiais vilnydavo gaivus butaforinio pavasario brizas
ir lengvos it kopų smilgos nuojautos grakščiai kedendavo juosvas garbanas.
Į naują, efektingesnę ateities mozaiką surinktos švelnios motyvacijos gijos tuomet nepekirpdavo aukštai iškeltų sparnų – juk šiandienai, rytojui, porytojui jau būdavo kruopščiai paruoštas širdies tvinksnių tvarkaraštis. Praganingas planas. Tavo širdis plakdavo truputį kitais matavimo vienetais. SI sistemoje jų natūraliai nebuvo.
Gi išbridus iš pelkynų ir laikas šoliuodavo kitaip-liesdavosi su jaunų beržų kamienais ir įsisukdavo į raudonmedžių alėjos lajas. Meldeisi, kad imperatyvus procesas vyktų kuo ilgiau, nes pelkynuose laikas mažumėle stodavo.
Stebuklingai glostydavai spalvotą akimirką savo atvira siela ir gerdavai tyrą kalnų orą pravira iš nuostabos gerkle. Kartu valydavai mintis.Filtruodavai tikėjimą. Žavėjaisi laukinio rojaus paukščiais-savo puriais sparnais jie sklendė ir glostė dabar jau aiškiai išvyniotą ilgesį. Labiausiai pasiilgai būti žmogumi.
Baisiausia, kad atiduodavai viską, palikdavai viską, surinkdavai viską tam afekto momentui. Pakerėtas saulės, raudonmedžių liaunų kamienų, garbanose šokančio vėjo, amžinybės kopose iliuzijos ir pačio klastingiausio, styguote įstyguojančio trapiai minutei tvarkaraščio, būdavai vėl nuskraidintas į pelkynus.
Pelkynų žmonių akyse niekada neatsispindėjo saulė,o niekada nejudančiose lūpose gyveno ilgesys.

Gausas.

2009-11-12T22:29:00.000-08:00

Išgryninom auksą ir paskelbėm jį eros simboliu. Atributu. Dekoro detale.[Užmiršom, kad modernus minimalizmas miokarde, mūsų rytuose, jų melodijoje buvo tai, apie ką visad svajojom]. Visgi auksinių žodžių išgryninti nepavyko. Nejuokaukit-mažo kalibro pojūčiai mūsų nedomino. Kartais nedomindavo ir visi kiti likę dalykai.
Išgryninom vyną. Spiritą. Romą? (ne, romo nepavyko išgryninti). Tik ramybės trokštanti siela taip ir liko harmonijos nepalytėta it rezervuaro ar pilko draustinio vieniša kopa. Taip ir liko neišvalyta-destiliacijai nepavaldūs „noriu nebenorėti-ateik/išeik/išeik“ dėsniai.
Įtariu, kad kažkada bandėm išgryninti ir vaikystę-atrakcionų parkas.Tėtis. Rūpestis. Tėti, kur tu? Ir pasilikom tik šilčiausias vasaras vyšnių paunksmėje. Vyšnių raudonis kartais nusėsdavo ant putlių vaikiškų žandų.
Dievaži, vakar išgryninom šiandienos nuojautą-lyg milžinišku sietu ar naujausiu nanofiltru: jau žinosiu, kur eiti, ką užmiršti, ką prisiminti užmiršus. Kaip gyventi. Kaip gyventi be kavos (be kavos ir tavo rankos, ją tyliai laikančios?). Ką palikti Stand by.
Kaip pabėgti iš čia.
Tiesą sakant, pagavau tave bandant gryninti ir mano mintis-ne, Gauso kreivės vidurio nenoriu siekti.Nenoriu, kad mane apraizgiotum Gauso kreive išvis. Jokią kreive, menkiausia apybraiža, tikimybe, galimybe. Viskas visuomet bus kitaip.
Šiandien pasiryžtu išgrynint širdį. Pagaliau. Ją, drebančią, grakščiai sudėti į tolimiausią seifą.( Stebiuosi šiuolaikinių seifų ir seifukų estetika). Apkutoti, apkamšyti,nuo šiol dalinti ironiją.
Jauti, temsta?
O rakto niekada nebuvo.

Auros.

2009-11-02T14:40:00.000-08:00

Vaistinėj baltuodavo auros.
Taip, lapkritį perkant šituos maisto papildus, dovanų gausite analogišką dėžutę tų pačių papildų. Mamai. Seneliui. Kalėdoms. Sau.
Ir mūsų vaistinės litą. Labiau mėgstat eurus? Duosim eurą.
O kol kolegė išdėlios šios savaitės akcijų šaukinius ir naujų, mažesnių kainų etiketes, pakalbėkime apie tai, kaip Jums sekasi. Jūs juk negalite nesišypsoti ką tik įsigijęs tiek sveikatos? Geros nuotaikos? Negalit.
Kartais pakvipdavo kava. Ypatingaisiais momentas, kuriuos graibstydavau.
Kartais nepasitenkinimu- kokia dar bazinė kaina? Kompensuokit man viską, iki pensijos dar toli, o mes su Micium valgyt norim. Mokesčiai ir jūsų vaistai suvalgot viską.
Kartais isterija- kodėl neužsakei domperidono? Kodėl nitratai prie diuretikų? Kur dingo lorafeno receptas? Kodėl trūksta hematogenų?
Kodėl trūksta erdvės? Meilės visam tam ir jiems?-Ne.
Vaistinėje išsivalydavai mintis. Lyg butaforinėje skaistykloje likdavai cheminių terminų apsuptyje.Jau daug jų žinau. Jau daug nenoriu tau sakyti. Nepyk, jokių asmeniškumų.
Jau dar daugiau šypsausi.
O vaistinėje baltuodavo auros.

Kad.

2009-10-20T06:14:00.000-07:00

Desperatiškai griebdavausi cigaro. Cigarilės ar elementariosios cigaretės. Cigarettis vulgaris?
Nebeskaičiuodavau nesuplautų keramikinių puodukų nuo kavos. Arabica, robusta. Koks skirtumas šiandien? Tirščiuose nebesistengdavau įžvelgti nieko-jie ant puodelių dugno nusėsdavo visuomet tokiu pačiu principu:dugno nesimatydavo. Rytojaus irgi.
It naujųjų laikų Penelopė kantriai laukiau rodyklės į teisingą kelią. Menkiausios užmuominos ar sąmojo. Mano kelias nevedė į Itakę.
Kartais net katatoniškai pradėdavau žingsniuoti. Žingsniuoti iš kambario į vonią. Iš vonios į koridorių. Tu man sakydavai, kad tai panašėjo į moderniojo svingo žingsnius. Džyz, aš nemokėjau svingo. Nemokėjau juoktis. Nemokėjau tavęs sulaikyti.
Ir tomis minutėmis ant stalo lyg nebebalti taikos balandžiai nusėsdavo Nyčės puslapiai-Nyčei būtų patikęs mano klausiantis veidas ir abejonės šešėlis apdangstęs visą akies rainelę.
Truputį praradom tikėjimą. Kad truputį atgautumėm save.

Aukcionas.

2009-10-04T12:06:00.000-07:00

-Labas vakaras, ponai ir ponios! Šiame nuostabiame aukcione Jūs, gerbiamieji, galite rasti viską, ko tik Jums šiuo metu labiausiai reikia: šilkinę Viktorijos laikų staltiesę su užrištu kampeliu, autentišką Dali graikinių riešutų smulkintuvą, kurį jis, būdamas savo kūrybiniame Olimpe, itin dažnai naudojo. Be abejonės, Jūsų kasdienybės praskaidrinimui pateikiame ir Bitlų mėgtą miniatiūrinę šiukšlių dėžutę-čia Lenonas mesdavo savo mėgstamų Bolivar nuorūkas.
Ir dar..ekskliuzyvinė interjero detalė moterims-Marlono mėgstamiausių kvepalų buteliukas. Nesumeluosime-kvepalų ir pačio Marlono dvasia dar sklando tame nepakartojamame stikliniame šedevre. O vakarą vainikuosime Styvo Perio pirmojo fortepijono rezonansine plokšte. Girdite, rezonansine plokšte! Argi ne šaunu, gerbiamieji? Argi ne šaunu?
Turintys klausimų, tarkite žodį dabar, nes tuoj, tik nuskambėjus paauksuotam mūsų genialaus aukciono gongui, jūsų, mielieji, akyse atsiskleis romantiškas senovinio šilko žvilgesys ir istorinė jo aura. Taip..ponas pirmoje eilėje rusvu fraku? Klausau jūsų, klausau..
-O..o meilė? Bus?
-Atleiskite, gerbiamasis, bet mūsų genialusis aukcionas nemadingų dalykų nepardavinėja.
Nagi, prašome asistentus įnešti staltiesę ir rezonansinę plokštę. Aukciono vakaras išdidžiai pradedamas!

Tyliai tyliai paskraidyti.

2009-09-29T14:52:00.000-07:00

Plačiai atvertas šiandienos svajonių langas.
Jauste jaučiu-dabar galiu blaiviau matyti.
Šviesi mintis pastoja kelią pilkai bangai-
Aš tik norėjau tyliai tyliai paskraidyti.

Verpetais suksis angelas ant tavo delno.
Ir regis, jo sparnų mūša ramybe švyti.
Nenublokšta į tavo.mano.mūsų kasdienybę,
Nenoriu nieko-tik basa sokratiškai skraidyti.

Velnioniškai prigesęs juokas.šarmas.
Lyg saulės laikrodis nakty mažytis.
Nenusibosta vakar.šiandien.ryt kartoti-
Paleisk mane. Aš noriu dar aukščiau skraidyti.

Rudeninis leitmotyvas.

2009-09-26T03:33:00.000-07:00

Ir galgi vėjas lėkdamas surinks gelsvus lapus. Kaip renka saulė gintarinę tarą.
Ir galgi vietos rojaus kopose dar bus. Dar vyno bus. Dar laiko liks saulėlydžiui sušokti lengvą tango.
Žinojom-naujas vakarykštis gilių žaismas atneš iliuziją, ko gero,
Kad rudeninė pasaka tikra, kad paukščiai, skrisdami tolyn į Rio dar niekada nematė liūdinčių praeivių.

Truputį šalta seną parko grindinį paliest mintim. Ir nesulaukti spindulių voke, kurį atsiųst turėjo susiglaudę uosiai.
Nenoriai šypseną paskolini kitiems, kai žvelgdamas dangun nebematai auksinių oro lėktuvėlių-
Jie jau seniai atnešt turėjo žinią: mano saulė greitai grįš.

Smulkūs nevedybiniai nusikaltimai.

2009-09-26T03:32:00.002-07:00

Taikliai persispjauk per kairįjį petį, jei per kelią perėjo juodbruva katė. Arba čiupk už juodo rūbo savo šios nesėkmingos dienos garderobe. Velniai rautų, kad ir už apatinių.
Nesisveikink per slenkstį, dargi nesibučiuok ir nesiglaustyk jam beatodairiškai dėbčiojant į tave iš apačios.
Ir nedėk tuščių alaus bokalų ant stalo (nerūstink alaus Dievo, brolau!). Saugiai patalpink juos, tuščius, ant žemės ar ant kilimo kartu pakeldamas draugės rankinę (nerūstink pinigų Dievo, brolau!)
Neįsimylėk rudaakių ir neklausyk, ką šneka blondinės.
Vaišindamasis saldainiais su likeriu, ar čili-laiminiais „čipsais“, imk tik lyyyyyginį skaičių tosios gėrybės (nerūstink meilės Dievo, brol!).

Smulkūs prietarai savotiškai formavo mūsų dieną ir elgseną, lyg padėdami rasti kokį ramstį-aš turiu kažkuo tikėti, kad viskas visad visus ir visakaip būtų gerai. Ir leido truputį prasimuliuoti svarbiausią pareigą-pačio atsakomybę savo kasdienybei ir jaukiam gyvenimiškam gėriui.
Visgi, šventai laikiausi vieno-niekada nežiūrėjau į akis fermentinį sūrį valgančiam astronautui.

Salvadoras.

2009-09-26T03:32:00.001-07:00

Stovėjom ant drebančio tilto ir saujomis gaudėme rugpjūčio dangų. Keistai nežvaigždėtą ir nenuspalvintą meteoritų futbolu.
Tąkart žinojome, kad viskas, ką turime, tilpo į kumščio dydžio erdvę-saugojom tai krūtinėje kairėje. Arba dešinėje, kai kairė užšaldavo. Saugojome nuo visko: nuo kasdienybės ir didaktinio automatizmo, nuo pilkumos, nuo porceliano, nuo lengvesnio už ugnį kiniško šilko,nuo abejonių, nuo traukinio dundesio jam prariedant po tiltu, kartais nuo tavęs ir manęs. Nuo jų.
Brėkštant rytui tyloje rodėsi, jog dangus, it koks galingas ir didis chameleonas, keitė savo pavidalą-čia nusėsdavo į žemišką sostą ant mūsų pečių, čia kildavo aukštyn ir virsdavo siurrealistinėmis figūromis, įtrauktomis į vieno kito pasirodžiusio debesies mūšį su rytojumi.
Auksiniuose aušros labirintuose ėmė nardyti lengvos mūsų mintys. Į tolį besidriekančiuose bėgiuose-rusvi, artėjančio rudens rimtu bešokantys drugiai.

Jei tik Salvadoras būtų gyvas, jis neabejotinai būtų įamžinęs tą brėkštančio ryto tiltą savo mieguistos fantazijos drobėje.

Ramybės stotelė.

2009-08-08T09:10:00.001-07:00

Lukas bijojo. Bijojo ir bastėsi po apytuštes gatves idant atitolintų grįžimą namo.
Už visos savaitės dienpinigių likučius nusipirko bandelę su cinamonu. Mėgstamoms sultims centų nebeliko.
Ėjo šaligatviu. Protarpiais pračiuošdavo gatvės pakraščiu. Ir tasai gatvės grindinys jo akyse virsdavo milžinišku raudonų ketvertų vandenynu, o pradundančių mašinų garsas susiliedavo į homogenišką frazę „Račkauskai, iš tokio protingo vyrioko šiame kontrolinyje tikėjausi daugiau. Žymiai daugiau. Nuvylei.“ Nusivylė savim ir pats-dar neseniai taip viliojusi ir vertusi ilgėliau prie knygos ar dviejų prisėsti matematika dabar tebuvo padrikų skaičių, formulių, bereikšmių figūrų derinys. Gal gi atėjo ir nedidelis, dar pačiam mažai apčiuopiamas, suvokimas, jog klasės matematiko titulas negelbės nuo vakarinių mamos priekaištų ir mažučių užgauliojimų-„surinktuossavoniekamneįdomiusdrožinius, valgykkaspadėtaponosim, niekastaunežadapirktijokiųfutbolobatų-atsiradomatsportininkas, mergaitėsnorėjaumergaitės“.
Ne ką švelnesnis buvo ir patėvis. Dar gi nuo savęs pridėdavo vieną kitą nepagrįstą priekabį dėl mamos nebegalėjimo susilaukti vaikų bei retorinį klausimą-„iš kur tu toks ryžas ir kūdena, po paraliais?“.
Lukas stabtelėjo ir apsižvalgė-atsidūrė kažkokioje nežinomoje, visiškai tuščioje gatvėje. Nebesigirdėjo anei mašinų, anei miesto šurmulio. Nebekvepėjo senamiesčio kepyklėlėse kepamomis bandelėmis. Gal tik artėjančio vakaro ir nerimo slogus kvapas nusėdo ant trečioko pečių. Akį patraukė sena apleista stotelė-suoliukas iki pat viršaus buvo beapaugąs žolėmis, o aplink voliojosi daug aštrių šabakštynų. Šalia suoliuko, lyg liūdnojo vaizdo riteris, kreivai įbestas stovėjo stotelės stulpas. Sunkiai begalėjai įskaityti jame mėlynuojantį stotelės pavadinimą „Ramybės stotelė“.
„Kaip genialu!“, pagalvojo vaikas.
Juk tokioje apleistoje, vienuma alsuojančioje vietoje stotelė vadintis kitaip ir negalėjo.
Lukas prisėdo ant pakrypusio, žaluma apspalvinto suoliuko ir bandė visu kūnu pajausti aplink skendinčią ramybę. Atsitraukti nuo savo nerimastingų minčių ir vakaro fobijų. Dienos fobijų. Gal gi ir lygtolinio gyvenimo fobijų. Išsitraukė šviežią cinamoninę bandelę ir užsimerkė-cinamonas susiliejo su ramybe ir pasidarė be proto lengva-lyg apžėlęs suoliukas būtų koks brangus arabiškas kilimas, skraidinantis Luką per šviesią, gražią, jaukią ateitį. Bent jau rytojų.
Mažoji meditacija dar būtų trukusi ir ilgėliau, bet kažkas vaiko vakarinėje harmonijoje buvo nebe taip. Labai nebe taip. Meditacinę tylą, Ramybės stotelės ramybę sudrumstė lengvas šniokštimas. Ne, šniokščiantis šnopavimas. Labai labai arti. Lukas jautė, kaip pradėjo šilti keliai, ir minutėlei sustingo-labiau nei mamos aprėkimo dėl ketverto pradėjo bijoti tiesiog atsimerkti. Lyg prie kojų stovėtų koks mitinis žvėris. Gal gi Ramybės stotelės Cerberis. Dar kartą pakankamai giliai įkvėpęs cinamonu persmelkto oro, ryžosi akis į akį susidurti su mitiniu priešu, greičiausiai besiruošiančiu pulti jo teritorijon atklydusį vaikį. Lėtai merkėsi, o blakstienų galiukai virpėjo lyg koks pienės pūkas.
Baikščiu žvilgsniu aprėpė aplink suoliuką esančią teritoriją ir ties vis labiau šylančių nuo alsavimo kelių žvilgsnį pristabdė. Vilkšunis. Gražus, blizgančio kailio vilkšunis. Didelis šuva, lyg statula stovintis ant įskeltų akmeninių plytelių. Pilkai varinėmis akimis dėbčiojantis į vaiką.
Abiejų vakaro herojų žvilgsniams susidūrus, Lukui tapo aišku, kad baisus mitinis priešas jam šįvakarą pataps turbūt vieninteliu draugu. „Keista“,-pagalvoju berniukas.
Matyt, stebino vienišos, nieko nelankomos stotelės paradoksas-joje šiandien apsigyveno namus turintis berniukas ir namus taip pat greičiausiai turintis išdidus vilkšunis.
Saulei iš lėto grimstant į Žemę, temstant ankstyvo rudens dangui ir jo skliautui po truputį prisipildant žvaigždžių sagutėmis, į dvi dalis buvo padalinta cinamoninė bandelė. Lukas uždėjo delną ant didžiojo šuns ir tyliai žvelgė į tolį. Didysis šuo, idant koks stepių vilkas į tolį žvelgė taip pat, lyg prisimindamas tikruosius savo protėvius ir tikruosius namus-nepažabotą placebinės civilizacijos laukymę.
Įsižiebinėjant paskutinėms dangaus sagutėms, Ramybės stotelė dar labiau įsiskendo į tylą. Atrodė, kad didysis šuva prislopino savo alsavimą ir šnopavimą, leisdamas į lengvus sapnus pasinerti ant apžėlusio suoliuko prigulusiam mažąjam vakaro pakeleiviui. Vienišam, kaip ir jis, draugui. Plačiu žvilgsniu dar kartą apžvelgė teritoriją. Giliai įkvėpė ramybės oro ir instinktyviai įsitikinęs to oro ir aplinkos saugumu, didysis šuva prigulė apačioje suoliuko saugoti tyrų vaiko sapnų.
Stotelė apsikutojo jaukiu vakaro šarmu ir hipnotizuojančia tyla. Harmonija, kuria šiąnakt čia buvo dalinamasi pusiau.
O kažkur tolimose stepėse galėjai girdėti sinchronišką vilkų staugimą.

Amžinai džiazuojantis miestas.

2009-07-05T10:19:00.000-07:00

Yra viena ypatinga vieta, kurios vardą išgirdus, pasidaro be proto gera.
Miokarde (ką dažniau vadina širdimi), kiekvienoje užgimstančioje mintyje. Mažiausioje ląstelėje.
Kone mistine atmosfera apgaubta vieta nuolat žarstoma biriu auksinių kopų smėliu. Myluojama nesibaigiančios bangų mūšos. Svaiginama švelniu vasaros lietumi.
Vakarais ant pajūrinio skardžio čia geriam naminį vyną. Aronijų arba vyšnių-kurio tą vakarą labiau norim. Ir lengvai prabilstam gitarų skambesiu. Virpančia melodija. Prabilstam po žiemos pašalusiomis širdimis. Pavėjui. Dar jaučiu.
Gatvelėse skendėja krištolinė ramuma arba baltas, žuvėdrų atskraidintas jaukumas.
O akmenimis ir nebylia romantika grįstas senamiesčio grindinys pasikloja karšto šokolado kvapu. Arba cinamono. Levandų.
Saldžia harmonija apsikutoja kiekviena džiazuojanti akimirka. Amžinai džiazuojantis miestas ir širdys.
Vadinkit kaip norit-trumparegiškumu, obsesija, priklausomybe. Ribotumu?
Bet pasaulyje vargu, ar rasiu brangesnę vietą.
Mano Klaipėda.
Mūsų Klaipėda.

Pelenė.

2009-06-26T03:35:00.000-07:00

Vilius trenkė kambario durimis-tik ši moteris sugebėjo taip išvesti iš proto ar, rodos, dar neseniai susikurto palaimingo ekvilibriumo.
"Kiek pinigų reikės tavo nieko vertam golfui. Kada baigsi lošti pokerį pas Rimą. Kodėl neparneši mano mėgstamų gerberų. Kaip galime nešvęsti mūsų (n+1)ojo draugystės mėnesio. Ir apskritai, tu į mane nebežiūri tomis meilės kupinomis akimis".
O žiūrėti Vilius žiūrėjo, tik ne akimis, o širdimi.
Tyliai susirangė ant savo minkštosios sofos. Ant kelių pasidėjo "Alchemiką". Skaitys gal kokį dvidešimt ketvirtąjį kartą. Arba dvidešimt penktąjį. Kiek metų buvo Pelenei,kai ji sutiko savo princą? Bandys grįžti į tą jaukią šilkinę ramumą, nepaisant salone visu pajėgumu pradėjusio birbti siurblio. It koks naminis tankas, siurblys šukavo medinį grindinį. Šukavo ir Viliaus mintis. Jai, turbūt, viso labo tebuvo koks devyniolika.
Taip..po didesnių ar mažesnių kivirčių, Rimantė visuomet pradeda negailestingą generalinę tvarką. Lyg šis desperatiškas dulkių siurbimas ar vonios plytelių šveitimas nuo purvo išvalytų, iššveistų sielą. Lyg išbalintų rūbų krūva atstotų tą naiviai šviesų pirmapradį tyrumą.
Sanitariniam procesui pasibaigus, demonstratyviai spragtelėjo sulankstoma lova-nebylus, ore tirpstantis "Tai va, branguti, šiąnakt miegosi vienas". Pasklido aštrokas jazmininių smilkalų kvapas ir stojo faustiška tyla, kuriai nerangiai akomponavo sieninis laikrodis. Švytuojančia rodykle stipriausiai sumušė vidurnaktį. Dabar turėtų ištirpti Pelenės atributai. Gal gi pagaliau ir visa Pelenė.
Mušė ir valandą, dvi po vidurnakčio. O migdomųjų Vilius nebeturėjo. Nebeturėjo ir tų spalvotų piliulių, išrašytų Laimono ypatingiems momentams. Užteks. Gana. Nebenorėjo 200 miligramų-karatų tabletėmis inkrustuoto pseudogyvenimo. Nebegalėjo pakelti rytinio prarijutabletęužsigeriuvandeniu reflekso. Ir nuolatinių vizitų pas Laimoną.
"Kartais tarp to, kas tikra ir to, kas netikra, tavo pasąmonė, nelyginant koks trintukas, ištrina bet kokią ribą. Privalai išlaikyti šią ribą. Privalai apeiti neišsipildžiūsių lūkesčių materializavimąsi savo vieno pasaulyje. Tikra yra tik tai, kas tikra ir tau, ir man, ir visiems kitiems".
Į Laimono skambučius nebeatsakinėjo jau kokį gerą mėnesį-atsuko nugarą bet kokiai gilesnei išorės intervencijai į jo sužeistą dvasią. Ir, rodės, su tuo visai neblogai susitvarkė. Žinojo, kad tikra šiuo metu yra tik tai, ką jis jaučia.
Jei tik ji būtų šiek tiek pakantesnė.
Mefistofelis tokioje nedėkingoje situacijoje, matyt, seniai būtų nusižudęs.

***

Rytmetinė saulė nesidrovėdama spigino pro neužtrauktas bordo spalvos užuolaidas. Šiek tiek kaitino kairiosios akies kamputį, ausį. Glostė petį. Kažkur prie pintinėles su kriaušėmis zujo rembrantiškų formų širšė. Arba dvi, tik jųjų zyzimas labai jau sinchroniškai bangavo sulyg kambario sienomis.
"Širšės nemoka šokti rumbos", toptelėjo Viliui ir kažkodėl žodis "rumba" jam sukėlė naują asocijaciją-Pelenė niekada nebus laiminga.
Į darbą eiti nesiryžo-cehco atmosfera tokiomis minutėmis slėgė labiau nei galėtų slėgti kokia tai gelžbetonio konstrukcija. It didelis skruzdėlynas įpindavo į nesibaigaintį robotizmą. Rimas supras ir ras, kas šiandien pavaduos Vilių. Nepakeičiamų nėra net skruzdėlyno prieangiuose.
Girdėjo, kaip Rimantė papusryčiavo "Labo ryto" vedėjų pokalbio fone, kaip išsidžiovino savo juosvus plaukus, išsilygino juodą darbinę suknutę. Suknutė turėjo kelias žėrinčias sagas, kurios Viliaus akyse atrodydavo lyg mažas šviesos žaismas: šviesa lūždavo ties sagučių viduriu, dar kartą lūždavo ties krašteliu ir tuomet mesteldavosi ant Rimantės balto kaklo. Tuomet Rimantė darydavosi panaši lyg ir į kokią šventąją. Gal Pelenę.
Atrodė, jog girdėjo ir kaip ji dažėsi blakstienas ar rausvino skruostus. Kaip pasikvėpino "Guess'u". Ir šitas aromatas pamažu skverbėsi į Viliaus kambarį- pasklido po rytinį orą, nusėdo ant patalynės, ant kiekvienos ląstelės.
Jei mintis-gyva neregima materija, ji taip pat turi specifines ląsteles. Aromatas nusėdo ir ant tų specifinių ląstelių.
Tą vaiskų rytą Vilius nusprendė prasiblaškyti netoliese esančioje giraitėje. Oro gaivumas ir lengvumas toje vietoje panašėjo į kažkokį išganymą-butaforinę laisvę, kurią galėjai pajusti vos įžengęs giraitėn. Aplinkinis pasaulis kažkur dingdavo ir likdavai tik tu, žalias vienis ir mistinė erdvė, pripildyta naujo lūkesčio.
Norėjo, kad Pelenė būtų laiminga.

***

Rimas jau buvo pripratęs prie visokių Viliaus keistenybių. Prie jazmininių smilkalų jo persirengimo kambarėly, prie saujos kažkokių sagučių, pasiberiamų ant stalo, prie tylaus murmesio po nosimi ir istorijų apie kažkokį Mefistofelį. Dar daugiau, būtent lengvi ypatumai šį žmogų darė išskirtinį Rimo akyse. Tokį išskirtinį, kad kiekvieną ketvirtadienį kviesdavo pokerio, tamsaus alaus, kepsniukų ir kitų vyriškų malonumų į savo fazendą. Kartais pakviesdavo ir Viliaus draugę, bet, anot Viliaus, ji buvo labai užimta persona, tad tos nuolat aukštinamos būtybės pamatyti dar neteko.
Rimas jau buvo pripratęs prie visokių Viliaus keistybių, bet keturios dienos nė karto nepasirodžius darbe buvo jau per daug. Į skambučius Vilius neatsiliepė, į elektroninius laiškus taip pat neatsakinėjo. Rimas įtarė, kad šis žmogus turi nemažai problemų su alkoholiu. Matyt, ne laiku išpuolusios "daugiadienės".
Pakeliui į savo darbuotojo ir (nebijojo to pripažinti) draugo namus mąstė, kaip turėtų elgtis tokiu kebloku atveju: objektyviai pagrasinti atleidimu iš darbo ar draugiškai pasiūlyti pagalbą, jei vyriškis turi rimtų bėdų. Gal tiesiog dabar Rimas galėtų pasikalbėti su Rimante? Jei ji jau tokia svarbi, tai josios pagalba ar geras žodis nenuginčyjamai padėtų viskam stoti į savas vietas.
Kelis kartus spustelėjo skambutį. Atrodė, kad mygtelėjimas taip ir nesugebėjo materializuotis į kokį tai garsą arba buvo itin tylus. Spustelėjo dar ir dar. Tyla. Pabandė pabaladoti durų rankena, jei jau netyčia tasai skambutis neveikia ir savo paties nuostabai rado duris neužrakintas.
Nedrąsiai užėjo vidun. Jazminai. Pašaukė kartą du tris Vilių. Rimantę. Nieko. Nusprendė apžiūrėti kambarius. Du nedidelius kambarius ir virtuvėlę. Be sujauktų vyriškų rūbų, neplautų indų krūvos, po medinį grindinį paskleistų knygų nieko nerado. Dar kelias supuvusias kriaušes pintinėje,kurių nemalonus kvapas persipynė su jazminų kvapu. Tipiškas viengungio butas, tačiau čia tvyrojo ir kažkas dar daugiau-lyg jazminais apipinta įtampa ar nebylus riksmas. Atrodo, jog nuo sujauktos patalynės ant sofos sklido kažkoks veriantis šaltis. Rimas atitraukė bordo užuolaidas, kad bent saulės spindulėlis patektų į niūrų viengungišką butą.
Ant palangės gulėjo atversta knyga. "Alchemikas". Šimtas keturiasdešyimt penktąjame puslapyje raudonu tušiniu keliomis linijomis pabrauktas sakinys: "Klausyk savo širdies. Ji žino viską, nes yra kilusi iš Pasaulio Sielos ir vieną dieną vėl jon sugrįš."

***

Švito ir nedidelėje giraitėje prasidėjo naujos dienos ritualai: žolė vangiai stiebėsi link pirmųjų saulės spindulių, mažesni ar didesni giraitės gyventojai ražėsi ir ruošėsi ieškoti maisto. Dailus voveriukas šaudė nuo šakos ant šakos ir vijurkiškai suko ratus apie puošniausias miško pušaites. Kur ne kur suklikdavo koks didelis miško paukštis ir kuriam laikui stodavo tyla.
Jau kelinta diena miško gyventojai su didžiausiu smalsumu stebėjo naują narį-vienmarškinis žmogysta draikėsi nuo vieno medžio ar kupsto iki kito depseratiškai kažko ieškodamas. Ir tasai imlus susidomėjimui vaizdas nešė kažkokio prieskonio į jau nusistovėjusią miško rutiną.
Pasaulio Sieloje stojo ramuma ir subtilus palengvėjimas-dabar jis jau žino, ko reikėjo Pelenei. Tiksliau, ko jai būtent nereikėjo daryti. Dabar jau viskas aišku ir užtikrinta. Šviesu ir beatodairiškai blaiva. Kiek laiko svajota susilieti su Pasaulio Siela. Priartėti prie išsipildžiusių lūkesčių Dievo.
Pelenė niekada neturėjo įsimylėti.

Memento.

2009-06-21T13:34:00.000-07:00

Du maži vaikai džiaugėsi rytu. Ji sėdėjo medinėse sūpynėse, Jis stovėjo šiek tiek atokiau. Ne per toli-kad tinkamai atliktų jam kartu su vėju patikėtą užduotį. Veiduose galėjai įmatyti lengvą susikaupimą, pereinantį nerūpestingą momento grožio atseikėjimą. Įsisiūbavusių sūpynių trajektorija ore brėžė tik šviesą ir spalvotą ateitį.
Iš šalia nugulusio ežero pakilo kažkoksai neryškaus silueto vandens paukštis. Išdidžiai praplasnojo pro du ryto svečius ir taip jau gavosi, kad jo sparnų mūša saikingai akomponavo harmoningai sūpynių melodijai. Arba medinės sūpynės stengėsi pavyti neryškaus silueto dangaus siekį.
Subtilioje akimirkoje nebuvo rūpesčio ir nerimo, nė maželytės baimės ar dvejojimo rytojumi. Nebuvo neišsakytų minčių,neatskleisto jausmo, ketinimų. Nebuvo jokio dirbtinumo ir apgaulės, jokios pranašystės, kad kažkas kadanors bus ne taip. Tame momente ištirpo pati gražiausia mintis apie vaikystę ir iliuzija-mes skrendam. Mes skrisim visados.
Apverčiau pilką, kraštuose šiek tiek nusitrynusią nuotrauką ir tyliai perskaičiau:
"1992m. vasara. Aš ir Martynas kaime, gaudom drugelius."

Vienuma.

2009-06-07T19:46:00.000-07:00

Vienuma beveik žudė.
Ten, čia. Kitur.
Lūkuriuojant autobusų stotelėj ir vaikščiojant po ramunių pievą. Net su tavimi.
Vienuma versdavo prabilti nesavu balsu ir iškreipdavo kasidenybę nelyginant vėjo perskeltas veidrodis-tada be proto reikėdavo kitų. Visų iki vieno. Konstantiškai.
Vienumoje netirpdavo ašaros, nes čia jų paprasčiausiai nebūdavo-tik užgniaužtas natūrinis miokardo logaritmas-I can't stand anymore, I don't want to, I won't let you go.
Vienuma neturėjo vanilės skonio, levandų ar jazminų kvapo, nes viskas dvelkė rytiniu šalčiu vakarykščio konflikto su savimi žarose.
Neklausė ir neprašė-skverbėsi į kiekvieną kūno ląstelę, asluojančią desperatišku ilgesiu. Integravosi kiekvienoje mintyje apie tave ir nepasiektą tavo ranką.
Vienuma ištįsdavo lyg milžiniška laiko hiperbolė prisiminimų grafike ir kiekviena minutė virsdavo tuščia amžinybe arba atkarpa nuo "noriu" iki "nesugebėsiu".
Vienuma isteriškai juokdavosi iš sprendžiamos galbūt sunkiausios gyvenimo lygties ir niekada neatrasiamų irracionalių nežinomųjų.
Mano vienuma turėjo truputį daugiau spalvų. Šviesių.

Harakiri.

2009-05-20T13:30:00.000-07:00

Skauda. Spaudžia. Sunku.
Neberandu, kuo kvėpuoti.
Ir taip kaskart atsibudus iš svetimo sapno.
Neparašei. Nepaskambinai. Nepakvietei arbatos. Neklausei. Nekreipei dėmesio.
Nepalaukei. Neprisiminei. Nepaklausei, kaip sekasi. Nepasveikinai su gimtadieniu.
Pasinaudojai situacija. Išdavei. Suvedžiojai.
Pasaulis klykte klykė- audras, uraganus, ugnikalnių išsiveržimus perspjaudavo nepatenkintų piliečių minos. Nepatenkintų viskuo-kaimynu iš gretimos laiptinės, aspirino kaina, orų mergaitės iškirpte, bulvių miltingumu, juoko intarpais vidury dienos, pozityvia nuomone.
Perspjaudavo ir tave-nebūtomis istorijomis, kaltinimais ir bandymais įsprausti į standartinių išmatavimų ir armatūrų rėmus. Į nuobodaus pastovumo ir "aš žinau, kas bus rytoj" skeletą.
Naujuosiuose laikuose kankinimų nebereikėjo. Uolūs piliečiai patys pasidarydavo harakiri-perskrosdavo savo vidurius visuotiniu nihilizmu. Ir dar spėdavo užvažiuoti tau idant užkrėstų ir visa griaunančiu virusu.
Nepavykdavo.Laiku atsibusdavai iš svetimo sapno.

Keistoka.

2009-05-01T04:01:00.001-07:00

..Bananų kioskelyje meilės nepardavinėjo. Rūpesčio ir šilumos, kurios, tiesą sakant, pavasarinė saulė ne tiek daug ir suteikė, taip pat. Keistoka.
Nusipirkau braškių ir ridikėlių-šiandien traukė rausva spalva, kurios taip maža buvo ir bananų kioskelyje.
Prisėdau ant suoliuko netoli stadiono-šiandien nebėgiosiu (užteko priverstinio "shoppingo" tango prekybos centruose ir alėjose)ir braškių neplausiu-valgysiu tiesiog ant suoliuko (neužsikąsdama ridikėliais).Keistoka.
Daugybė mažų vaikų zujo stadione ir aplink jį, retkračiais prabėgdami pro mane ir sukeldami tokį vėją, kad mažų mažiausiai pakildavo šviesūs kirpčiukai.
Klegesys ir bruzdesys neglumino ir netrukdė-priešingai, valgomos braškės atrodė spalvingesnės, o skonis, rodės, paliesdavo ne tik skonio receptorius bet ir mažiausias širdies kerteles. Keistoka.
Akys užkliuvo už jaunos rausvaplaukė merginos, supuojančios mėlyną vežimėlį. Ne ką vyresnė už mane. Na, gal metais. Gal dvejais. Vežimėlį ji sūpavo taip, kad atrodė, jog sūpuojant buvo grojama kokia tai simfonija kartu su lengvu vėjeliu, besikalančiais medžių lapais, netoliese stadiono esančiomis sūpynėmis. Tiesą sakant,iš tolo visa tai panašėjo į lengvą raganavimą prie stebuklingų žolelių, nepaisant to, kad netikėjai anei stebuklingomis žolelėmis, anei (tuo labiau) raganavimu stadione.
Minutėlei buvau užburta. Keistoka.
Staiga mergina apsidairė, pasisuko į mane ir nedvejodama patraukė link manojo suoliuko, vis dar talpinančio mane ir maišelį su braškėmis. Mandagiai pasisveikino ir paprašė ne tiek jau daug-pasūpuoti josios dviejų metukų berniuką, kol pati patikrins, ar nepaliko neužrakintų durų vienuoliktame aukšte. Net nesuabejojau-sutikau padaryti nedidelę paslaugą, juolab kad niekur neskubėjau ir apskritai seniai bebuvau likus vienumoje su mažu vaikučiu (kaip žinia, vaikų pasaulio kartais prisibijodavau ir priešingai, vaikų pasaulis manęs neprisibijodavo nė pro kur).
Tvirtai įsikibau į mėlynąjį vežimėlį ir pradėjau linguoti supuoti į vėjo taktą ir nueinančios rausvaplaukės žingsnius. Atrodė, kad sekasi visai neblogai, kaip bepradedančiajai sūpuotojai, tik stebino, jog mažasis besisupantysis, kitaip nei daugelis jo amžiaus vaikų, net nepažvelgė mano pusėn. Netyrinėjo, kokia "teta" laikinai perėmė mamytės funkciją. Sėdėjo ir žiūrėjo į stadioninę panoramą lygiai tokiu pačiu žvilgsniu, kaip pagyvenusi močiutė tą stadioną matanti kas rytą.
Prisiminiau Džeimsą Batoną: "O gal?".
Lyg perskaitęs tai, ką galvoju, mažylis pagaliau teikėsi žvilgtelti į mane. Mintimi, jog vis gi mažylis neabejingas aplinkai, džiaugiausi neilgai, nes žalsvų akių žvilgsnis mažų mažiausiai sutrikdė- jame nebuvo to vaikiško naivumo ir susidomėjimo aplinka. Nebuvo įtarumo ir klaidžiojimo nuo vieno taško iki kito. Nebuvo nieko, ką turi mažų vaikų žvilgsnis. Keistoka.
Labiausiai glumino pojūtis, jog tasai žvilgsnis kiaurai it aštrus Rentgeno spindulys pervėrė/perskrodė mane. Kartu su mintimi : "Žinau, ką galvoji, žinau, kas esi". Trumpam sustingau ir leidausi būti šio niekada dar nepatirto momento įkaite. Nevaikiškai vaikiško žvilgsnio įkaite. Bandžiau toliau supti melsvąjį vežimėlį, bet jaučiau, jog iš vėjo, medžių lingavimo takto gerokai iškrypau ir bet kokios pastangos susiimti ir grįžti į tą gamtos diktuojamą ritmą buvo bevaisės.
O rausvaplaukis, kaip ir jo mama, mažylis toliau spitrijosi į mane. Ne klausė, ne domėjosi, tiesiog konstatavo faktą, pasidarė sau vienam žinomas išvadas.
Nežinau, kiek visa tai truko ir kas iš tikro vyko toje aplinkoje, supančioje mane ir mažąjį sutvėrimą, tačiau sename ir puikiai pažįstamame stadione pirmąkart pasijutau idant Alisa stebuklų šalyje.
Rausvaplaukė grįžo. Besišypsodama kažką sumurmėjo sau po nosimi ir nuoširdžiai padėkojo bei palinkėjo geros popietės. Iš mažylio rankų paėmė didžiulę braškę- " Tetos braškę suvalgisim namie, kai nusiplausim". Neprisiminiau, kad tame kelių minučių epizode būčiau ištiesusi ranką į pūpsančio mažiaus pusę ir davusi braškę-tuo momentu paprasščiausiai buvau tiesiog sustingusi. Keistoka.
Akimis palydėjau jaunąją mamą. Mintimis-mažąjį keistąjį vaikutį.
Šiek tiek išsigandau, nes nesinorėjo tikėti, jog vaikų akys gali imituoti žvilgsnį,artimą suaugusiam žmogui.
Šiek tiek išsigandau, nes niekas dar taip rentgeniškai nebuvo manęs "ištyręs".
Pasukau link namų-braškinei popietei atėjo metas finišuoti.
Keistoka.

Mano mažasis paveikslas.

2009-04-06T13:10:00.000-07:00

Pirmadienis: "Labas. Ar jauti,koks nerealus oras?? Man kažkuo primena sceną iš "Svynio Todo", kuomet Svynis ir panelė Lovett piknikauja nuostabioje vietelėje po medžiu. Beje, vienintelė giedra ir šviesi scena visame filme.
Noriu, kad tokių saulėtų dienų būtų daugiau. O tu?
P.S-kito laiško ieškok mūsų bibliotekoje antram skyriuj, ketvirtoje lentynoje nuo dirbtinės palmės (nors šis "augalas" man labiau primena išdžiuvusį fikusą). Vienoje Šilerio knygu. Toje, kurią kadaise citavau (plius labiausiai suplyšusi iš visų Šilerio knygų mūsų bibliotekoje.)"

Antradienis: "Džiaugiuosi, kad radai šį laišką. Džiaugiuosi ir dėl to, jog niekas kitas nespėjo jo pasigvelbt (tik vakar vakare išgirdau, kad antrakursiams prasidėjo filosofija). Aha-pameni mano mėgstamiausią Frydricho mintį? "Atsitiktinumo juk nėra.
Tai, kas kartais atrodo, kaip aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės".
Ar pameni, kaip susitikom?
P.S-rytojaus laišką įteiks paslaptinga dama. Belieka luktelti."

Trečiadienis: "Kartais "paslaptingos damos" būna pakankamai šmaikščios ir besižavinčios mūsų jaunąją karta, ar ne?:)
Šiandien gerdama vyšninę frappe "Coffee inn'e" išgirdau vieno džentelmeno postrigavimus, jog visi žmonės nuo prigimties yra vieniši ir tai esą užkoduota jų pasąmonėje. Norėjau jam pasakyti: " Mes negalime būti vieniši jau iš esmės, nes prigimtinis vienišumas ir yra ta bendrybė, kuri mus visus vienija.". Bet gurkštelėjau paskutinį frappe gurkšnį ir pakilau eiti link Užupio.
Ar tu kartais jautiesi vienišas?
P.S-Rytojaus laiškas pasieks netikėčiausiu būdu. Kantrybės:)"

Ketvirtadienis: "Aha-kartais gera turėti pažinčių oro uoste. Kartais gali jomis nepiktybiškai pasinaudoti kaip šįkart:)
Šiandien baisiausiai nebuvo nuotaikos, tai apibėgau šešiolika ratų aplink savo stadioną. Dar pusvalanduko mankštelė namie, putų pilna vonia ir jaučiausi kone pasakiškai.
Kaip tu pasikeli sau nuotaiką?
P.S-Rytoj, apie dvyliktą vidurdienį gali drąsiai tikrinti savo pašto dėžutę:)"

Penktadienis: "Laiškanešys skambina du kartus. Arba neskambina. Tiesiog palieka mielą laišką.
Kartais laiškus rašau ne tik norėdama kažką pradžiuginti, bet ir norėdama kažkur "išpilti" susikaupusias mintis, idėjas. Kartais laiškus atiduodu adresatams, kartais pasilieku sau. Po kurio laiko, kai viskas užsimiršta, randu tuos neatiduotus laiškus stalčiuje ir perskaitau-tuomet viskas atrodo labai keista:seniai išgyventa, nebe taip svarbu ir tikra. Tada dažniausiai plačiai nusišypsau.
Kaip tu "iškrauni" minčių pertekliuje galvoje?
P.S-Ryt ketvirtą popiet būk prie mano mylimiausio tilto-ten tau bus įteiktas penktasis laiškas. "
Šeštadienis: "Taip, čia ypatinga vieta-tu tai žinai:) turbūt nuo šiol dar ypatingesnė ir vertingesnė:)
Namuose visądien nebuvo elektros. Po antros valandos tokio išbandymo pradėjau niršti. Nusprendžiau pasigaminti savo mėgstamiausią desertą :susikroviau pagrindinius produktus, pradėjau pjaustymo, maišymo ir kitokius procesus, kurių pabaigoje (tik tada!!) atėjo mintis, jog niekaip nepabaigsiu savojo deserto, nes būtent gamybos proceso pabaigoje reikalingas mikseris. Finito!
Persirengiau ir išėjau į centrą, į savo mėgstamiausią parką palesint balandžių.
Kokia tavo mėgstamiausia mūsų miesto vieta?
P.S-Rytoj gausi paskutinį laišką. Ir atsakymą į labiausiai šią savaitę kankinantį klausimą- "Ką tai reiškia?". Tau tereiks apie dešimtą ryto nueiti į sveriamų arbatų skyrelį "Presto". Prisistatyk ir tau bus įteikta pati skaniausia žalioji arbata bei mano laiškas."

Sekmadienis: "Aha..tikiuosi, mėgaujiesi žaliąją arbata su mangų ir persikų gabaliukais. Žinau, kad tau ji be galo patinka. Kaip ir itališkas tiramisu, Hendrix'o "Little wing", jaukios Sicilijos gatvelės, Hičkoko filmai ir daugelis kitų dalykų.
Žinau, kad mes abu tikime, jog patys gražiausi,idealiausi, romantiškiausi yra neišpildyti dalykai.
Žinau ir tai, kad tai bus vienas sunkiausių, bet prasmingiausių atsisveikinimų, apipavidalintas būtent tokiu būdu.
Žinai-žmonės kartais panašūs į paveikslus- jie nuskaidrina tavo kasdienybę, jais kurį laiką žaviesi ir grožiesi. Atėjus metui paveikslą nukabinti, beveik nenuliūsti-esi be galo dėkingas už kartu praleistus metus, mėnesius, dienas, už kiekvieną akimirką.
Tikiuosi, kad būsiu vienu originalesnių tavo paveikslų ir šiandien atsisveikinu.
Žinau, kad viskas mums bus gerai.
Sudie."

Pavasarino dramatizmo prieskonis.

2009-04-04T14:08:00.000-07:00

Nūnai pakvimpa dramatizmu. Šįkart ne dėl neišplautų indų ar neišneštų šiukšlių-velniop juos. Net gi ne dėl pastrigusio, prigesusio ir visaip kitaip paskutiniuosius gyvybės ženklus bandančio rodyti "eičpė".
Viskas daug rimčiau-reikia keisti gyvenimo būdą. Nedelsiant. Tuojau pat. Klaikiai greit. Mąstyti mažiau-veikti daugiau-spėti įgyvendinti viską nuo A iki Z.
Nes rytojus dažnai kėsinasi atimti vakar suteiktas progas arba išmeta riebų "error'ą" vidiniam ekvilibriumui. Mažo jaukaus pasaulėlio ekvilibriumui.
"Hate it or love it"-kadaise dainavo "Penkiasdešimt centų".
"Love it and love it"-šiandien sakau aš turėdama šiek tiek daugiau nei penkiasdešimt centų: bonus'ą gyvenimo pamokų, bonus'ą kantrybės,bonus'ą taktiškumo, ramumos.
Nes priimdamas kitokį rytojų išmoksti svarbiausius ir gražiausius dalykus nuveikti iki jo.
Nūnai dramatizmo nelieka.
Drąsiau ir stipriau nei vakar kimbam į naują rytą.
Pavasariškesnį nei iki šiol.

AntiPusiausvyra.

2009-03-29T12:02:00.000-07:00

Ant porcelianinių svarstyklių lyg maži, sidabriniai svareliai, gulėjo naujo gyvenimo vingiai. Dešinėje-"teisingieji": plačios pavasariškos šypsenos, namų jaukumas, begalinis noras kurti, dovanoti, tikėti, viską pakeisti, drąsios mintys apie šelmiškai žavią, romantiškai spontanišką rytdieną, tai, ko taip ilgai ieškojom ir laukėm.
Kairėje-"tiesiog kiti" : liūdnas žvilgsnis į laukinę prietemą, prie žemės rakinantis ilgesys, mintys, įgijusios šalčio skonį, abejonė, besiformuojanti lyg slegiantis ūkas, gintarinė ašara laukimo jūroje.
Kasdien svarstyklės krypdavo tai vienon, tai kiton pusėn. Lyg dvejodamos ar neapsispręsdamos. Lyg laukdamos pilkų praeivių žvilgsnio ar lemiamo sprendimo iš aukščiau. Lyg žinodamos, jog šis kone Perpetum Mobile in horizon amžinai nesitęs.
Romantiška-tik neišpildyta meilė.
Tyliai susirenki svarelius.

Ar?

2009-03-10T00:02:00.000-07:00

Ar išmokysi laukti saulėtekio miegančiose kopose?
Ar padainuosi lopšinę žvaigždėtose rugpjūčio naktyse?
Ar būsi šalia ant tilto, palydint paskutinius šalčio traukinius?
Ar išdrįsi nupūst lietaus debesį nuo besikalančio ramumos daigo?
Ar išsaugosi sidabrinę tylą pusryčiams?
Ar įkvėpsi skendinčio jacintų kvapo man uždarius duris?
Ar parašysi poemą apie neįkurdintą meilę?
Ar atgimsi mano prisiminimuose?
Ar šį kart neišeisi vien dėl to, kad saugiai įkalinau tave vakarykštėje dienoje?

Žmonės niekur nedingdavo. Nepraeidavo pro šalį, nepalietę tavo išgyvenimų. Jie tik jaukiai nusėsdavo praeitose mintyse. Jaukiai ir saugiai. Taip, kad kaskart atidaręs simboliais koduotą vakarykščių dienų stalčių, juos prisimintum ir nusišypsotum.
Dabar aš žinau, kad mes jau laisvi.

Žvejas ir žuvėdra.

2009-03-07T13:13:00.000-08:00

Vieniša žuvėdra vangiai plasnojo atšiauria pakrante. Kiekviename jos pilkšvų sparnų moste ištirpdavo nerimastingas jūros ošimas ir galinga bangų mūša. Atrodė, jog vienišasis paukštis vadovavo ritmingam jūros orchestrui. Gyvenimo nesibaigiančiam ciklui.
Ta pačia pakrante, sunkiai keldamas sustirusias pėdas, keliavo senas žvejys. Retkarčiais pasilenkdavo ir pradėdavo naršyti į krantą išmestų dumblių žalsvas garbanas. Suradęs vieną kitą gintarą, įsimesdavo jį plačion kišenėn ir grąžindavo žalsvas garbanas atgal į jūrą. Rinkdavo ir nugludintus stiklus-rusvus, gelsvus, bespalvius. Pakeldavo juos į viršų, link dangaus, ir atidžiai apžiūrėdavo. Nugludintų stikliukų formos žadino vaizduotę: štai mėnulis, štai Pirėnų pusiasalis, štai netaisyklinga širdelė ar pirmoji jo valtis. Sudėdavo ton pačion kišenėn ir kažką tyliai sumurmėdavo po nosim-lyg kokią maldą ar nedrąsų monologą. Jūra atsakydavo stipresne bangų mūša.
Išvargintas ilgos kelionės, žvejys atsisėdo ant didžiulio akmens. Akmens šonus skalaujantis sūrus jūros vanduo, švelniai glostė ir žvejo pėdas. Žvejys išsitraukė gertuvę ir godžiai pradėjo gerti kažkokį gėrimą. Lėtai nubėgęs gomuriu, gėrimas pradėjo šildyti visą kūną- sustirusias pėdas, rankas. Kiekvieną ląstelę. Kiekvieną liūdną mintį.
Horizonte nebesimatė švyturio, kelių prekybinių laivų. Atrodė, jog pati jūra susiliejo su dangumi ir dvi stichijos tapo vieniu.
Prieš akis palengva plaukė vaizdai.
Prisiminė, kaip vaikystėje mama kas rytą vesdavosi į paplūdimį. Bėgioti, maudytis, jausti milžinišką gamtos pliūpsnį kiekvienoje bangoje. Prisiminė, kaip pirmą kartą išplaukė į beribius tolius ir grįžo su pirmaisiais svariais turtais. Vis gi, brangiausias gyvenimo turtas laukė antrojoje kelionėje. Tąsyk grįžo ne vienas. Ir be galo laimingas. Be galo laimingas iki tol, kol toji pati jūra jo laimės nepasiglemžė.
Savo gyvenimo moterį palaidojo atokiose kopose.
Prisiminė, kaip aplankė tolimiausius kraštus, bendravo su keisčiausių kultūrų žmonėmis ir ragavo keisčiausių skonių jūros gėrybių patiekalų. Arba kaip akis į akį susidūrė su plėšriomis jūrų žuvimis. Lyg senovinėje kino juostoje praėjo daugybė įvykių, sutiktų žmonių veidai, istorijos fragmentai. Baimingon akistaton stojo ir žmogaus pagarba gamtos šventovei kadaise bei dabar. Ši pažeista pusiausvyra labai skaudino žveją. Daug labiau nei mintis, jog į jūrą jis nebeišplauks. Jog niekam jo nebereikia. Jog milžiniškame regione išnyko beveik visas jo pragyvenimo šaltinis. O likęs- trokšta ir dūsta nuo šleikštaus naftos, dažų ir kito šiuolaikinio pasaulio lobyno dangalo. Naujojo jūros kostiumo. Visa naikinančio skafandro.
Vienišasis paukštis nutūpė ant rausvo, masyvaus akmens. Atrodė, jog nė nepastebėjo sėdinčio žmogaus. O jei ir pastebėjo, nė kiek pastarojo nesibaimino. Du pakrantės gyvenimo dalyviai sėdėjo ant akmens ir žvelgė į tolį. Kiekvienas su savo mintimis, kiekvienas su savo praeitimi.
Vakaro šešėliams artėjant link pakrantės, abu-žvejas ir žuvėdra,-pajautė švelnų palengvėjimą. Lyg kokia nematoma jėga atleido dar neseniai suspaustą krūtinę. Nebeslėgė rytojaus baimė, šalčio ultimatumai, stiprėjančios vėjo žabangos. Žuvėdros nebeslėgė ir juosva mazuto dėmė ant sparnų.
Du jūros vaikai tylėdami ,kaip ir anksčiau, užsimerkė.
Galėjai jausti, kaip visoje pakrantėje tvyravęs vienišumas nusėdom kažkur toli kopose.

Ketvirtadienio auka.

2009-03-01T12:55:00.000-08:00

Smilkiniuose tvinkčiojo. Tarytum laikrodinė bomba ar koks gyvenimo chronometras, nutaikytas tiesiai į tavąjį "aš".
Dažniausiai tvinksėdavo ketvirtadieniais. Vakare. Kai du prisirpę iš pykčio (žinoma, menami) geluonys tik ir tykodavo naujų aukų. Lytis, amžius, sudėjimas ir kiti aukų faktoriai nebuvo tokie jau ir svarbūs.
Apgaubęs vakaro kompanjonę ar kompanjoną visu per savaitę sukauptu pykčio debesiu, išleisdavai pykčio nuodą. Nemirtiną kūnui. Marinantį sielą.
Beveik palengvėdavo.

100 ways to make you smile.

2009-02-23T13:53:00.000-08:00

Išvirsiu kvapnios rytinės kavos ir paniūniuosiu "..all I ever wanted, all I ever needed is here-in my arms..".
Plačiai atversiu langą, kad kambarį nušviestų nedrąsi pavasarinė saulė.
Parašysiu tau laišką arba eilėraštį. Ten nebus mano mėgstamo unhappy end'o.
Praskrisiu po kambarį kaip balerina, tik vietoj dailios baleriniškos suknutės, judesiuose pasiklys spalvingai dryžuota pižama.
Labiau pasitikėsiu ir patikėsiu.
Įžnybsiu [beveik neskaudžiai].
Pasidalinsiu skaniausiu šokoladu.
Retkarčiais klausysiu.
Parodysiu špygą rutinai.
There are 100 ways to make you smile.
Then I'll smile you back.

šiandien žaisim rojuj.

2009-02-18T12:13:00.000-08:00

basi šešėliai žaidžia vėjy
grakščiai pusiausvyrą numetę
šviesos nematę nuo rugsėjo
negirdintys, kaip lekia metai

išlaisvinę dualią būtį
įkūniję nebylią tiesą
šešėliai žaidžia nuo rugpjūčio
pamėgę stingią ryto vėsą

pasieny laikrodis pakibęs
akibrokštais kasdien grumoja
basi šešėliai šalnom springsta
nusprendžia-šiandien žaisim rojuj.

mano aitvarai

2009-02-15T13:26:00.000-08:00

besvoriai aitvarai padangėj
pažįstamos erdvės ieškos
pamatę kitą jūros pusę
per šaltus debesis banguos.

išnyks senieji horizontai
liks praeity tušti namai
aplenks žaibolaidžių žabangas
beformiai saulės aitvarai

nurimus vėjui skris su kregždėm
lyg balto angelo sparnai
sužiurs-dangus jau auksu dažos
viltim jį raižo slibinai

pakilę į beribį auktšį
pasiekę begalinį tolį
laimingi mano aitvarai
taip pat laimingai lauks rytojaus.

Laukinės levandos.

2009-02-15T04:41:00.000-08:00

Laukinės levandos turėjo keistą savybę. Pirmą kartą įbridęs į neišmatuojamus levandų laukus ir įkvėpęs giliai į plaučius jųjų aromato, staigiai atsikrenkšdavai- aromatas būdavęs aitrus, dirginantis, nemalonus. Atrodydavo, kad kiekviena organizmo ląstelė prisipildydavo to kone charizmatiško kvapo. Atrodydavo, kad į nuostabaus grožio laukus niekada nebegrįši.
Bet visada grįždavai..diena iš dienos skirdavai valandą, dvi ar net visą vakarą tam, kad tas įstabus kvapas vėl persmelktų visą kūną. Po truputį laukinės gėlės tave prisijaukindavo ir uoslės dirginimas, miniatiūrinis šokas visiems įmanomiems pojūčiams virsdavo kažkokia nepaprasta, unikalia simfonija. Sielos simfonija. Kiekviena aromato nata įsakydavo suklusti, įsijausti, užsimerkti ir žengti dar vieną žingsnelį arčiau dangaus. Bei spėlioti, kokią paslaptį slepia šie dangiškieji augalai, priversdavę pamilti jūjų kvapnią aurą, po truputį pripratindavę prie kadaise kone nemėgto aromato.
Gyvenimas buvo kažkuo panašus į levandų laukus: dažnai ryškus, rodos, akimis neišmatuojamas, palengva vilnijantis. Ir turėjo keistą savybę- prie daugelio dirginančių ar nemalonių dalykų galėdavai po truputį priprasti.

Pavasaris nugalėdavo viską.

2009-02-05T03:36:00.000-08:00

Vieną dieną baikščiai atsimerki-nebuvo ne tik raudonskruosčio kalėdsenio.
Nebuvo ir stiklinių telefonų,įkyriai bandančių prisiskambinti tavo širdžiai.
Kaip ir porcelianinių sapnų, kasnakt siųstų tau elektroniniu paštu.
Nebuvo ilgo imbierinio vakaro tolumoje ir eklektiškos melodijos apie mus.
Neegzistavo ir krištolinė vizija apie atostogų nuotykius Alpėse ar originaliame egiptietiškame pergamente išausti mūsų inicialai.
Tiesą sakant, neegzistavo ir citrinmedžių oazė, teikianti prieglobstį po sekinančių dienų.
Ar aitrus, laukinis ilgesys, dingus paskutiniams auksiniams saulės rūbo dygsniams.
Tik mažytis farsas visagalėje pasąmonėje.

***

Vieną dieną baikščiai atsimerkiau-pavasaris nugalėdavo viską.

Find me other earth to live in.

2009-01-31T09:53:00.000-08:00

Mažojo princo rožė vakar nenuvyto. Tik josios žiedlapiams nebuvo leista skleistis.
Vėjas sarkastiškai grūmojo raudoniu išmargintiems gėlės rūbams ir įnirtingai talžė laibą juosmenį. Šaltas besibaigiančio pavasario lietus šiurkščiai plovė jauną gėlės kūną. Lyg bandytų nuplauti pernykštes nuodėmes. Nuodėmes, kurių niekada nebuvo. Ledinį gamtos dušą paįvairindavo perkūnija ir žaibas-mosteldavo vieną kitą elektrinę natą netoli augalo augimvietės ir taip jam įvarydavo didžiausios baimės. Net alsuoti.
Visgi, žiauriausi būdavo ryto praeiviai, po audros naktų išlįsdavę iš požemio slėptuvių. Sustoje ratu aplink gražiausią Žemės rožę, jie garsiai kvatodavo ir mėtė ciniškas užuominas.
"Svetimkūnis.Svetimkūnis.Svetimkūnis!"
Taip neprasiskleidusiai po nakties rožei nelikdavo nieko kito, kaip grįžti į josios dykumą. Į liūdnų, vienspalvių smilčių karaliją. Ten, kur ji ir priklausė.

Second hand'inis gyvenimas.

2009-01-18T13:06:00.000-08:00

Žiemos arogancija nei stebino, nei glumino. Veikiau vertė ieškoti šilumos šaltinio vėsiais vakarais. Vyno. Arbatos. Tango ant ledu nuklotos gatvės. Meilės?
O tam net nereikėjo išeiti iš namų: vynas jaukiai gulėjo stalčiuje tarp kojinių
( gautų dovanų per Kalėdas ). Arbata garavo iš įskelto puodelio, o josios ligninis ar velniai žino koks pakelis ironiškai svirduliavo pirmyn atgal puodelio ribose- nelyginant Čaikovskio Spragtukas žiurkių narve . Tango ( solo )originaliai galėjai sušokti ant lakuotų grindų paviršiaus, įtraukdamas vieną kitą tyčinį ar netyčinį pritūpimą. O ir meilės ilgai ieškoti nereikėdavo-isteroidinė muilo opera ir second hand'iniai išgyvenimai liedavosi per kraštus. Lučitana mylėjo Alonzą. Alonzas (žaltys!) jos ne. Don Chuanas mylėjo Lučitaną .Lučitana (šaunuolė!) jo ne. Alonzas mylėjo Don Chuaną.
Anarchija visuomenėje, kultūroje, valdžioje, ekonomikoje , varvekliais apkibusiose smegeninėse šaukėsi renesansinių perversmų: būsiu sąžiningas, teisingas, more altruistic, domėsiuosi menu, seksiu mokslo naujienas, nepraleisiu nė vieno balsavimo, nė vienos pilietiškumo akcijos, taupysiu, augsiu ir tobulėsiu.
Nepatikėsit, bet tam nereikėjo pajudint nė mažiausio pirštelyčio:sąžiningumas, teisingumas, altruizmas augdavo keiksnojant viską, ką tik trumparegiškai įmatydavai aplink. Menas ir mokslas pasiekdavo jautrią ir žingeidžią sielą per delfius ir alfas. Ir 'jūtūbus'. Na, retkarčiais 'pagūglinus' Dali, Klimtą ir kitus kartą ar du kartus girdėtus šizofreniškuosius meno asus. O ir taupymas ėjosi kaip iš pypkės-vis dažniau susimąstydavai-two beers or not two beers.Štai kur klausimas.
Ir visgi kartais atsiribodavome nuo zefyrinio gyvenimo:patys klysdavome,"prisidirbdavome" ir srėbdavome.Mylėjom tris metus ar mėnesius. Nekentėm.Ėjom, ieškojom, dalyvavom. Atrasdavome vis daugiau second hand'inio pasaulio trūkumų.

Another perfect drug

2009-01-16T13:43:00.000-08:00

She smiles on sunday.
And brings you power.
That you have never had.
She never asks you to buy some flowers.
And bring her wine to bed.

She talks about amazing places.
And makes your feelings higher.
She gives you everything that faces
With all forgotten fire.

She drops away your heavy pain.
And shows restricted way.
She is another perfect drug
That makes you fine today.

She left her tender fingertips
On your suspicious heart.
And papercard "I'm leaving now".
Yeah, you aren't so smart.

Kapituliacija vakuume (ar vaakume?).

2009-01-15T21:48:00.000-08:00

Visada žavėjausi vyrišku solidarumu. Žavėjausi ir paslapčia pavydėjau. Brolybės.Vienybės.Lygybės.Net moteris raudona suknele (prisiminiau Chris De Burgh "Lady in red") buvo bejėgė prieš tą tvirtą ryšį, kolektyvinėje vyrų pasąmonėje per amžius nugludintą tarpusavio sąsają ir savitarpio supratingumą.
Taip trimatėje, keturmatėje, n-matėje dimensijoje ištirpdavo dar viena galimybė būti laimingam.
Liūdniausia, kad kartu ištirpdavo ir manasis šansas.
Belikdavo kapituliuoti ir išmesti juodąją dėžę su vieninteliu įrašu : "I'll be back".

Labanaktis, Audrissimo.

Skausmo skalė.

2009-01-08T08:21:00.000-08:00

Vienatvės monolitas rojaus bedugnėje.
Lyg milžiniškas paminklas žuvusiai sąžinei.
Lyg monumentas širdžiai, supakuotai į kreditinę kortelę.
Kalino svetimą skausmą blyškiausioje celėje.
Nuodijo sielą netikromis draugystėmis ir netikrais atradimais.
Blaškeisi beribiuose koridoriuose lyg į pensiją išėjęs angelas.
Raudojai stiklinėmis gėrio ašarom.
Taikeisi į kiekvienos klaidos šešėlį savo kliedesių safaryje.
Ir plikomis sustirusiomis rankomis ardei monolito sienas.
Tol, kol ištirpo skausmo skalė.

Harmonija.

2009-01-06T13:35:00.000-08:00

Išmokom neišsižadėti praeities. Kad ir kokia praeitis bebuvo, ji sudarė didžiąją dalį žaliavos, iš kurios susiformavo dabartinis "aš".
Išmokome nelaukti įvertinimų iš tų, kurie nebuvo tokie jau mums svarbūs. Apskritai, stengėmės kuo mažiau galvoti apie atlygį. Tuomet viskas eidavosi sklandžiau.
Išmokome "prafiltruoti" naujus žmones pro patirties filtrus. Taip išvengdavome netikslingų santykių ir dar vieno savo sielos apnuoginimo.
Išmokome klausyti to, ką sako kiti ir to, ką sako mūsų pačių vidus. Taip išvengėme daugybės ginčų ir nesusipratimų. Taip savyje taikiai sugyvendinom kontraversiškas puses.
Išmokom tuos, kuriuos mylėjom , perkelti į kitą-metafizinę, erdvę. Taip jie ir toliau liko mums svarbūs, bet netrukdė naujiems gyvenimo etapams.
Išmokom elementaraus dėkingumo ir tikėjom, jog kiekvienas "ačiū" pakyla į žvaigždėtą dangų lyg įrodymas, jog vertinam kiekvieną mums suteiktą dieną.
Išmokom neteisi, nes visi gyvenantys "iš tikro neteisingą" gyvenimą vienais ar kitais būdais nuteisdavo save patys.
Išmokom kantriai laukti, abejoti pasaulio brukamomis "teisybėmis". Išmokom protingo nerūpestingumo.
Išmokom ir dar daugiau dalykų. Tik visa tai sudarė paradoksaliai mažą dalį to, ko dar teks išmokti per visą mums duotą laiką.

Love and other disasters.

2009-01-05T10:20:00.000-08:00

Atsibundi su lengvu galvos svaigimu (rodos, vakar negėrei, nes po naujųjų metų persaldinto karšto vyno, malonus gėrimas buvo kuriam laikui atidėtas).
Nutipeni vonion ir užuot energingai makalavęsis dantų šepetėliu dar miegančioje (kaip ir visas kūnas)burnoje, nusišypsai prieš veidrodį. Plačiai. Taip, kad beveik matosi protiniai dantys.Nusišypsai sau. Arba savo alter ego veidrodyje (alterego nedelsdamas atsako tokia pačia plačia šypsena. Gal net platesne).
Palaimingai užsiplikai kakavos. Velnias, seniai josios begėrei.Tad negailėdamas suberi šešis šaukštus "žaliavos". Gerdamas ką tik užplikytą šokolado aromato gėrimą kone nepajauti, kaip nudega gomurys. Šiandien ne tas galvoj.
Ne tas galvoj ir išėjus miestan pasivaikščioti. Ant beprotiškai slidaus šaligatvio neplanuotai sušoki techtoninį tango. Dažniausiai keli tokie techtoninio tango pa de de baigiasi ne itin maloniu išsitiesimu ant minėto šaligatvio. Bet vikriai atsistoji, išsitiesi ir tindiliuoji ledo arenos vardo vertu keliu toliau. Įtartinai palaiminga tavo išraiška vargu, ar tenkina paniurusius ir žiemos šalčių, pakilusių cigarečių kainų, nepatenkintų sutuoktinių bambėjimo išvargintus praeivius. Bet tau visa tai šiandien nė motais-tai jų, o ne tavo skrandžius pragraužė kandi kaip giltinė krizė. Blogiausia, kad pragraužė ir papilkėjusių praeivių sąžinę-galėjai stebėti vis intensyvesnį vienų piliečių lipimą ant kitų piliečių galvų.
Grįžęs namo ant stalo iškrauni visus ingridientus troškiniui: milšiniškas raudonąsias ir geltonąsias paprikas, apvaliaskruosčius pomidorus,skaistaus, lyg saulės, oranžinumo moliūgėlį, kelis žalius agurkėlius, gelsvuosius šparagus ir įvairius prieskonius. Akį rėžianti paletė ant stalo visiškai nesiderino su žiemos šaltumu ir negatyvumu, bet baisiausiai derinosi su pakilia tavo nuotaika.
Jaukiai šurmuliuojančiam draugų būreliui pateiki savo vegetarišką patiekalą. Įjungi antikvariatinį patefoną. Grygo "Rytas", lengvai pritapęs šiam vakarui. Po to kelios Čaikovskio simfonijos. Ir keli komentarai tavo pusėn : "Skanu, bet persūdyta kaip reikalas. Velnias, gal įsimylėjai?"
Prieš miegą plačiai atveri langą ir į centralizuoto šildymo apgaubtą kambarį įleidi gaivesnio oro. Švelnus žiemos kvapas nusėda ant kiekvieno baldo, ant kiekvieno paveikslo rėmo. Ant kiekvienos tavo širdies kertelės.
Griūni į minkštus patalus ir užmiegi su šypsena (beveik tokia pat plačia, kokia nuo šiol pasitiksi kiekvieną dieną). Tiesa, prieš miegą dar spėji pagalvoti: "Velnias, tikrai įsimylėjau. Gyvenimą. Vėl iš naujo".

Norisi dar ir dar.

2008-12-28T14:42:00.000-08:00

Negaliu neparašyti karšto vyno, vartoto Gabijūno gimtadienio metu, recepto. Didžiausią štrichą receptūroje "padėjo" ekspromtas ir vakaro mūza-Gabija. Ko pasekoje ir atsirado šis mano produktas.
Karšto vyno receptas "Let it flow":

Reikia dviejų litrų pusiau saldaus gerėlesnio vyno. 100-200g cukraus, užpilto 100-200ml vandens (arba elementariai-cukraus sirupo), cinamono, kardamono, razinų, citrinų ir laimo žievelių, graikinių riešutų, džiovintų greipfruktų ir džiovintų melionų.
Ingridientus sudėti į didelį puodą, užpilti cukraus sirupu. Pamaišyti ir palikti kelias minutes. Supiltį vyną ir kaitinti ant silpnesnės ugnies iki užvirimo. Supilti vyną su visais jo "pribumbasais" ar be jų į stiklines ar taures, papuošti griežinėliu citrinos ar laimo(no?).

Aišku, nepamirštame ir vynan įmaišytos meilės bei geros kompanijos aplink.
Produktas vykęs. Klinikiniai tyrimai vis dar atliekami. Patentas ruošiamas.
Skanaus.

One of us.

2008-12-25T02:58:00.000-08:00

Mano Dievas nepasigesdavo manęs bažnyčioje sekmadienio rytais.
Nes išklausydavo mane visur. Net trečiadienio vakarais.
Mano Dievas neprašydavo jo garbinti ir šlovinti.
Jam užtekdavo žinoti, jog mintis apie jį jaukiai gyveno mano širdy.
Mano Dievas nebausdavo už mažus gyvenimiškus "nusikaltimus".
Nes puikiai žinojo, kad taip mokausi ir tobulėju. Einu į priekį.
Mano Dievas neprašydavo aukų. Materialių ir nematerialių.
Nes suvokė, kad svarbiausia ne aukos, o didžiausia dovana, kurią galiu jam padovanoti-tikėjimas.
Mano Dievas pateisindavo malonumus:mažesnius ir didesnius.
Nes malonumas buvo natūralus gamtos dėsnis: net augalai stiebdavosi aukščiau saulės, kad galėtų būti glostomi josios spinduliais.
Mano Dievas neversdavo rinktis jo pažinimo būdo ir kelio.
Nes kantriai laukė, kol tą kelią rasiu pati.
Mano Dievas nepyko ant Darvino ir neužpatentavo pasaulio sukūrimo savo vardu.
Nes tai, ką jis sukūrė, buvo tobuliau už visa, kas jame egzistavo,-meilė.

Šventų Kalėdų rytą linkiu niekada neprarasti tikėjimo kažkuo, kas yra aukščiau ir tobuliau mūsų, kad ir kas tai bebūtų. Niekada neprarasti tikėjimo savim, žmonių gerumu ir meile, kasdien sklandančia aplink mus.
Visus su šventėmis!Bučiuoju!

Sometimes a cigar is only a cigar.

2008-12-20T07:46:00.000-08:00

Kadaise pasakė Froidas. Interpretuoti galime įvairiai. Kas šiek tiek domėjosi froidiškais psichoanalizės metodais, ypač sapnų interpretacijomis (daugiaaukščiai,raktai, urvai ir t.t ir t.t.), greičiausiai čia įžvelgs froidišką pasiteisinimą-juk visko negalime suvesti į vieną vienintelę temą. Juk elementarus elementarios formos daiktas nebūtinai turi konvertuotis į kažką kitą mūsų pasąmonėje. Arba pasiteisinimą sau-juk visko į vieną vienintelę temą nesuvedu ir aš. Ir nekonvertuoju.
Bet kokiu atveju, kalbėsiu ne apie tai. O apie "antrines" mintis sekančias po minėtųjų.
Neseniai teko bendrauti su seniai matytomis/girdėtomis/etc. draugėmis. Nors susitikimai vyko autonomiškai vienas nuo kito ir minėtosios draugės nieko bendro viena su kita neturėjo, pastebėjau įdomų dalyką.Vienai vyno taurei keičiant kitą, pokalbiai darėsi vis "šiltesni" ir mažai ką nustebinsiu konstatuodama faktą, kad daugiausiai plepėta apie vyrišką lytį. Kartais pasikeiksnojant, kartais nuoširdžiai pasidžiaugiant, merginos papasakodavo vieną kitą įdomesnį nutikimą, kurį dažniausiai vainikuodavo bent jau mini nusivylimas (meluočiau, jei sakyčiau, kad kadaise tokių nutikimų nebūta ir pačiai) . Lūkesčiai ir viltys didesni už tuos, kuriuos realiai galėjo įgyvendinti personos, itin traukusios minėtų draugių akį. O juk besiklostantys įvykiai laiptelis po laiptelio bylojo, kad bendravimas vis gi kažkur veda.
Greičiausiai.
Arba ne.
Moterims natūralu paanalizuoti vieną kitą situaciją ir įžvelgti priežasties-pasekmės ryšį kiekviename vyrų žingsnyje, nes kiekviename savo žingsnyje jos tą priežasties-pasekmės ryšį įžvelgia. Dar daugiau, ne retai tas žingsnis būna iš anksto suplanuotas (of course, nesuabsoliutinam visko ir neužmirštam dalykų, kurie ne visada nuo mūsų priklauso). Todėl suvokdamos pasaulį savo (moteriškom, pabrėžiu) akimis, ne visada nutuokia, kas darosi vyrų galvose. Tvarka, logika, objektyvumas, etc. greičiausiai pasakytų didžioji daugumą vyriškių ir tik vienas kitas išdrįstų pripažinti, kad vos ne daugelis situacijų ir veiksmų, susijusių su moteriška lytimi dažnai buvo ir neapgalvotos. O kam gaišti laiką dėliojant įvairius situacijos variantus, modeliuoti rytojaus santykius šiandien?
Štai čia ir slypėjo atsakymas į nusivylusių draugių klausimą: kodėl? Paprastame, draugiškame žvilgsnyje ar malonioje elgsenoje ne visada slypi simpatizavimas. Net gi pakvietimas arbatos ne visada dvelkia romantika.
Kartais cigaras yra tiesiog cigaras.

Sincerely Yours, Audrė.

Vienumoje.

2008-12-19T12:44:00.000-08:00

Egzaminas- dalykas šventas. Arba beveik šventas po dar šventesnių (draugų, šokolado, meilių, eilėraščių, senų love song, l'occitane smilkalų ir t.t ir t.t). Tad didžiausia auka, kurią galiu skirti, matyt, bus kelios dienos vienumoje. Manasis atsitiktinių skaičių generatorius paskaičiavo, kad vienatvės dienos bus lygiai penkios, aišku, jei užmiršime "pasiilsėjimus" mieste prie frappe, nuėjimą pasišokti į mtv party, filmus su supervyrais superaplinkybėmis pas draugus ir kitas smulkmenėles, kurios vienumos nūnai neprimena. Bet kokiu atveju, bent jau šiandien toji ypatinga diena, kai dvidešimt keturias valandas lieki (ok, ok-lieku) vienas (vėl gi-viena) akistaton su minėtu egzaminu ir jo siaubumynais.
Einasi visai neblogai:trys klausimai- kartojimas-kava/arbata plius šokoladas/apelsinas-vėl trys klausimai su kartojimu ir kavomis, ir apelsinais. Kartas nuo karto daromos ilgesnės pertraukos "pasilepinimui" ir vėl grįžimas prie siaubumynų.
Taip, atėjus vakarui, buvo įveikti bendrieji klausimai ir net gi spėta rimtai apmąstyti dienos vienumoje pliusus ir minusus. Negaliu jų nepasirašyti, kad kada nors vėl likus parai ar daugiau (neduokdie)vienumoje, neužmirščiau pasižiūrėti tų pliusų ir nusišypsoti. Kita vertus, momentais, kai galva ūš nuo aplinkinių šurmulio, bus galima pasižiūrėti į minusus ir nusišypsoti, kad puikiai pavyksta jų išvengti.

Taigi, dienos vienumoje privalumai (neskaitant didžiausio "malonumo" mokytis mokytis mokytis):
*Nubudusi nusliūkinu į virtuvę ir išsitraukiu mylimiausią pusės litro kavos puodą. Įsidedu tris (velnias, prieš savaitę dar buvo du) šaukštelius su kaupuku stiprios, aromatingos kavos ir laukiu, kol "kalbantis" arbatinukas pradės šnypšti, signalizuodamas apie garų slėgio depresiją virš tirpalo..tpfiu, apie vandens užvirimą. Tikslingai užsiplikiusi pusę puodelio (na, gal ir puodo)kavos, laukiu, kol pritrauks tas aromatingas stebuklas ir žvilgčioju pro langą: į ištryptą sniegą, bažnyčios bokštą, pro šalį važiuojantį katafalką ir tradiciškesnes mašinas.
Likusią didžpuodžio dalį pripildžiusi pienu (jei ką, tai tik 1% riebumo), palaimingai nukiūtinu kambarin pradėti mokslų.
Eilinę dieną scenarijus būtų paprastesnis: staigus šuolis iš lovos, vonios ir veidrodžio ataka, pusryčiai "kas papuolė po ranką ir į puodelį" ir išdūmimas iš namų: paskaitosna arba kur miestan.
*Darydama pirmąją pertraukėlę, leidžiu Winampui grot "Foje"..akys užkliūva už seniai beskaitytos Froido knygos (heh, grupiokų dovanužė)..rankos-už tosios knygos puslapių. Netikėtai sau pačiai, įveikiu dar vieną skyrių. Ar sužinojau kažką naujo? Na, dar kelis psichoanalizės niuansus. Gal kada pravers.
Eilinę dieną į Winampo trasą būtų paleistas geriausiu atveju Tiesto,ar a la senos love song, dažniausiu atveju-mtv ar panašūs nūdienos hitai (elementariai-popsas). Froidas būtų nustumtas į dar tolimesnį stalo užkaborį ir pakeistas Delfiu, Alfa, FunnyOrDie, etc.
*Antrąją pertraukėlę nusprendžiu prisiminti tai, ką seniai užmiršau-pilną vonią putų, plius kvepiančias žvakutės, plius smilkalus. Muzikos stoka vonioje tapo paspirtis palavinti seniai belavintą balsą ir atrofuotas balso stygas-ir štai virštoniais , o kartais ir tiksliais tonais apipinta, pasigirsta muzika. Posmelis iš vienos operos, posmelis iš kitos, du posmeliai savos kūrybos ekspromtinės improvizacijos. Neblogai. Putota vonia baigiasi grožio procedūromis .Daugybe jų (išskyrus stereotipine agurkų kauke ant akių).
Po relaksuojančios valandėlės jaučiuosi nusipelniusi ypatingų pietų-salotų iš vištienos, pomidorų, curry padažo (daugiau ingridientų ko tais šaldytuve neaptikta).
Eilinę dieną vonią atstotų elementarus dušas (dushus vulgaricus), a la pietus namuose-pietūs velniai žino kur.
*Trečiąją pertraukėlę iš stalčių išsitraukiu mielas smulkmenas, kurios laukia adresatų Kalėdų proga. Lengvas pakavimas, keli kalėdiniai laiškučiai ir viskas gražiai išrikiuota ant stalo. Paskambinu mamai. Šiaip. Paplepėt. Susirūšioju ir susitvarkau balaganą savo kompiuteryje. Peržvelgiu senas nuotraukas (ten tikrai aš???)ir (pagaliau!) sumąstau paieškot seniai dingusio be žinios TV pultelio. Ilgai neužtrunku-seniai "ieškotas" pultelis guli po foteliu prie seniai "ieškotų" pirštinių. Hė hė, dabar galėsiu žiūrėt TV (dažniausiai to nedarau be pultelio, nes nuo TV iki mano lovos visi dideli du metrai plius antena nulinko..na gerai, gerai, nulenkiau..).
Eilinę dieną turbūt tingėčiau daryti viską, ką čia išvardijau..
*N-tąją pertraukėlę, beveik prieš miegą, užsiplikau melisų arbatos. Įsitaisau ant plačios palangės. Košdama arbatžoles, stebiu ištuštėjusią gatvę. Arba įkyrią pilnatį. Nežinau, ką pagalvodavo vienas kitas praeivis, pakėlęs akis aukštyn ir pamatęs oranžinį mano chalatą ir mane ,įsisupusią į jį. Svajojau. Ir vėl svajojau. Tylumoje. Ramumoje.
Eilinę vakarą net nežvilgtelėčiau pro langą-koks tikslas??

Na, ir galiausiai, dienos vienumoje minusai:
Bet apie eilinę dieną.

Labanaktis, Audrė

Tyla.

2008-12-19T07:18:00.000-08:00

Mus supančius žmones kartais patyliukais skirstome į įvairias kategorijas: tuos, kuriais pasitikime ir tuos, kuriems uždarome "vidinius vartus". Tuos, kuriais žavimės ir tuos, kurie savo buvimu šalia mažų mažiausiai erzina. Tuos, kuriems simpatizuojame ir tuos, kuriuos pamačius persikreipia veidas (įgydamas sunkiai nusakomą spalvą ir dar sunkiau apibūdinamą asimetrinę formą). Tuos, kurie mus įkvepia geriems darbams ir tuos, kurie numuša ūpą: valandai, dienai, mėnesiu. Į draugus ir ne draugus. Mylimuosius ir itin nemalonias personas. Į tuos, kuriais rūpinamės ir tuos, kurių seniai jau nebepamename. Į gyvenimo bendrakeleivius ir eilinius passengers by.Ir taip toliau.
Vis gi, brangiausi ir vertingiausi mums lieka tie žmonės, kurie ,be priskyrimo kažkuriems menamiems gyvenimo "stalčiams" ir kategorijoms, turi kažką tokio, ko negalime įvardyti net patys sau. Kas nesutelpa į tokias mistines sąvokas kaip "trauka", "pakylėjimas būnant šalia", "vidinė ramybė".
Tokie žmonės nuspalvina niūriausią dieną , o tavo pykčio bangoje visada randa vietos atoslūgiui.
Džiaugiuosi, jog šie metai padovanojo ne vieną tokį žmogų.

Nesumeluotos ryto žaros.

2008-12-17T07:24:00.000-08:00

Rasos lašeliais virsta snaigės.
Jos paliečia nebylų stiklą.
Pražilę gluosniai speigą vaikos,
Tu tebeieškai to, kas tikra.

Nesumeluotos ryto žaros,
Baltam ramybės židiny.
Trapios iliuzijos finalas-
girdžiu kaip tyliai išeini.

Sarkastiškai banguoja jūra,
Kai kopas pereiti bandai.
Paslaužtos pušys tolin žiūri.
Ieškojai saulės? Neradai.

Nepaisant.

2008-12-16T09:01:00.000-08:00

Nepaisant pažangios dabarties privalumų, pasitaiko žiemos vakarų, iliustruotų dingusia elektra (tai reiškia vakarų be muzikos,karštos arbatos puodelio, be filmo, knygos, be nuotaikos). Tada užsidegi keletą kalėdinių žvakučių ir porą smilkalų (romantiškesnės vienumos sumetimais)ir imituoji gūdžiai jaukios praeities laikus. Tol, kol palaimintoji elektros srovė vėl pasiekia įskeltą lempą.
Nepaisant nuolat galvoje kirbančio vieno iš gyvenimo a la kredo ("Mano stiprybė yra mano silpnybių žinojimas"), velnias žino kokiuose skrandžio užkaboriuose telpa daugiau nei du litrai ajerų alaus (na to, pasakiško, su lengvai gomuriu slystančiu kartumu). Iki to momento, kai vienas Stathamas kažkur tolumoje šmėžuojančiame ekrane virsta keturiais Stathamais, jau nebetelpančiais į ekrano rėmus.
Nepaisant gražios kalėdinės vizijos ir be galo laukiamos šypsenos,kai brangiausiems artimiesiems ir draugams dovanosi kažką mielo, paskutinius mielus dalykus "susirenki" iš aptuštėjusių parduotuvių lentynų. Ir leisgyvis skuodi iš perkimšto prekybos centro. Mažų mažiausiai nusiteikęs kalėdiniam pasisėdėjimui. Greičiau, pūkiniams patalams(savaime suprantama, galvą pakišus po pagalve).
Nepaisant didžiulio sąrašo tikslų, praeitais metais užsibrėžtų su ne mažesniu entuziazmu, išsvajotos vietos liko neaplankytos, kaip ir daugybė žmonių, kuriuos norėta šiemet pamatyti. Pora deformuotų gėlių vazonuose ironiškai stypso, primindamos, kad gėlių priežiūra menkai teprogresavo. O pasižadėjimas sau pagaliau nueiti į anoniminių šokoladoholikų klubą išaugo iki dar didesnio pasižadėjimo užsukti ir į anoniminių kavoholikų bei avietiniųledųholikų klubus. Ir tai turbūt tik mažoji sąrašo dalis, taip ir likusi ant balto celiuliozės produkto.
Nepaisant širdyje vyraujančio gerumo, pakylėtumo, apskritai, kažkokio TOKIO YPATINGO ūpo, sugebi iš kažkur išlindusiais pykčio žaibais apsvaidyti niekuo dėtus aplinkinius, iškelti pavydo sceną mažiausiai to nusipelniusiam ir šiaip gyvenimo šachmatų lentoje padaryti dar vieną klaidingą ėjimą (kas bandoma glaistyti kažkokio protingo piliečio kadaise išsakyta protinga mintimi: "Kas neklysta, teisybę palieka už durų").
Ir visgi..
..nepaisant pompastikos burbulu apvyniotos krizės, mes dar sugebam juoktis iki apsiverkimo ir kone nukritimo, vertinti naujai atrastus ar naujus atrastus žmones šalia, būti dėkingais už kiekvieną jaukioje kompanijoje praleistą dieną, po mažyčių pralaimėjimų atsitiesti ir nuversti kalnus (su kitų pagalba).Begaliniu entuziazmu uždegti tuos, kurie ne per seniausiai panašėjo į "susisukusius" piliečius.
..nepaisant aplink sklandančio nihilizmo ir visuotinio paviršutiniškumo, mes dar mokam mylėti. Arba saugom šios gražiausios gėlės žiedlapius kažkam ypatingam.

Varinis juokas.

2008-12-10T23:47:00.000-08:00

Šalna myluoja aukso slėnį.
Tą, kur ieškojome žvaigždžių.
Sidabro snaigės šoka valsą.
Ir laikas baigiasi. Iš pradžių.

Laukinės vėtros talžo beržus.
Už nuodėmes neatpirktas rugpjūčio.
Sidabro snaigės šoka samba.
Jau niekuomet nebus ramu čia.

Įsimylėjęs mėnuo žvalgos.
Ieškodamas naujų aukų.
Sidabro snaigės šoka tango.
Švelniu ironijos rimtu.

Troškimas slysteli ant plono ledo.
Girdi žiemos varinį juoką?
Kai saulę užgožia naktis,
Sidabro snaigės nebešoka.

Quills.

2008-12-06T23:41:00.000-08:00

Negaliu išmesti iš galvos Giedrutės minties, jog mūsų dėmesį ir simpatijas patraukia tie žmonės, kurių tam tikrus išorinius bruožus ar charakterio savybes mūsų pasąmonė konvertuoja į tai, ko mums patiems trūksta.
Tai iš esmės paaiškintų tą faktą, kad turėdami tam tikrą prioritetinių išorės ir vidaus savybių rinkinį priešingos lyties atžvilgiu , dažnai atkreipiame dėmesį į būtent tokių savybių neturinčius žmones (aišku, trumpam atmeskime tokius fiziologinius signalus, kaip feromonus or sth like that).
Dar daugiau, minėta prioritetinių savybių neatitikimo teorija tampa ramsčiu tam atvejui, kai susėdę ir pradėję analizuoti vienokius ar kitokius santykius ir jų problemas, tvirtai išsakome savo nuomonę vienu ar kitu aspektu, tačiau, kai tai nutinka su mumis pačiais, viskas tampa kur kas sudėtingiau ir sunkiai išsprendžiama.

O Markizas De Sadas vėlų šeštadienio vakarą priminė, kad Napoleono laikų Prancūzijoje ištvirkauta kur tik netingėta ir kaip tik netingėta.

The only one to blame.

2008-11-27T22:28:00.000-08:00

Let's talk about your destination.
Complete your memories for the win.
And find trilogical donation:
Forgiveness, freedom, hope within.

There's no agression on this floor.
Just fingertips of yesterday.
So, now you see (i'm pretty sure)-
I'm not the only one to blame.

Just stay the same between to sides.
Between white flag and new improve.
You see, theres nothing left to hide.
Though, won't release the final true.

Discuss about external links.
That help you climbing in the night.
And possibility that brings
A new projection of the light.

Let's talk about all blessing end.
With no expressions of your name.
Restore the moments that we've spent-
You are the only one to blame.

Balti jazminai.

2008-11-25T12:55:00.000-08:00

Išmatuok atstumą iki vakar. Iki užvakar.
Kaip toli esi nuo to žmogaus, kuriuo kadaise buvai?
Kaip toli esi nuo tų, kuriems rūpėjai? Kurie rūpėjo tau.
Užsimerk ir prisimink, kaip lengva skristi.
Kai skrendi ne vienas.
Kaip lengva svajoti nurasojusioj pievoj.
Žiūrint į debesis.
Kaip lengva priimt rytojų.
Geresnį nei pasaulis.

Praeitis netiesė projekcijos į dabartį.
Projekciją kūrėme mes patys.
Niūriausioms detalėms suteikdami švelnius pastelinius atspalvius, liūdniausioms akimirkoms Grigo "Ryto" melodiją.
Ir tai nebuvo musų pačių susikurtas melas. Tai nebuvo neatsargus pagražinimas ar akvarelinis štrichas gyvenimo natiurmortuose. Tai tik vienas žmogiškiausių dalykų.
Viskas praėjo. Viską paleidai. Liko tik balčiausi jazminų žiedai po langu.
Dabar gali drąsiai žiūrėt į priekį.

Kregždutė cukrinėje.

2008-11-23T05:27:00.000-08:00

Jos skrosdavo raudoną dangų.
Karpydavo neaprėpiamas platybes skersai ir išilgai.
O išraižiusios angeliškus ornamentus ore, tyliai nutūpdavo ir įsitaisydavo pastogėse.
Jos sklęsdavo tolyn nuo pirmojo speigo aštriais sparneliais apgobdamos pačius mažiausiuosius.
Naiviai pakėlęs dangun akis, išvysdavai migruojančias juosvas žvaigždeles.
Dienines.
Taikos šie skrajūnai nesimbolizavo, kaip nesimbolizavo ir ištikimybės.
Tik naują vėjo bangą tolimame kelyje.
Arba skaidrų vaikystės prisiminimą-
Mano kregždutė gyveno cukrinėje.

Per vėlai.

2008-11-16T00:59:00.000-08:00

Ir nesakyk, kad tu tylėjai, kol laukei palankių bangų.
Žaliom akim negaudei vėjo, nelošei pokerio su likimu.
Ir nesakyk, kad tvardei juoką , pradėjęs karą su laiku.
Kad jau šypsotis nebemoki, nesijauti savu tarp jų.
Nebesakyk, kad tau neskauda basam bėgiojant ant stiklų.
Kad negirdi, kaip jūra rauda ilgėdamasi gintarų.
Netark nė žodžio. Kalba akys. Ir išbarstyti gintarai.
Bangų sulaukęs, pagavęs vėją, laimėjai karą.
Per vėlai.

Reikia.

2008-11-06T07:15:00.000-08:00

Reikia įkvėpimo arba patarimo.
Gaivaus oro gurkšnio.
Lašelio ramumos ir pusiausvyros.
Trupučio atleidimo.
Vakcinos nuo "ne".
Reikia rūpesčio.
Šilumos ne "iš radiatoriaus".
Ekspromto vidury savaitės.
Šiek tiek daugiau kantrybės.
Pakantumo.
Dėmesio.
Reikia išklausyti.
Abejoti ir klausti.
Pripažinti ir vėl išmokti.
Tikėti.

Svarūs poreikiai verčia augti.
Kartais-prieš save padėti naują lapą.
Baltą.

Let It Flow II

2008-10-27T12:49:00.000-07:00

The wrong-turned attitude enjoys your freedom.
Seductive promises leave no "Hello".
Just try reverse it with no leading.
Just try ignore it and let it flow.

The wrong-forced smile hides faint desicions.
Colapsed ambitions won't let you go.
Just pay attention to premonitions
Just free your minds and let it flow.

The wrong-felt time feeds up your body.
Impressive loneliness demands to crow.
You can't collapse and cry on shoulder.
You can't deny. Just let it flow.

Infekcija.

2008-10-22T13:51:00.000-07:00

Laukiniai vakarai. [Nelyja].
Ir jaučiamas ore lengvumas.
Ironiškai paleidžia kulką
Saldus ir gundantis abejingumas.

Karpatuose plasnoja snaigės.
Ir jaučiamas turistų bumas.
Masyvią duobę tyliai kasa
Klastingai mielas abejingumas.

Virš Fudžijamos plieskia saulė.
Ir jaučiamas lavos aitrumas.
Karštokus delnus tau ištiesia
Brangiausias draugas-abejingumas.

Karansos švyturys sužimba.
Svaigintis vynu čia malonumas.
Tik paryčiais įkyriai gnaibosi
Per daug sau leidžiantis abejingumas.

O Užupy suskamba spynos.
Jau jaučiamas rudens slogumas.
Žinau, dabar ir mūsų laukia.
Infekcija abejingumas.

Love Is?

2008-10-19T11:12:00.000-07:00

Love is a pancake I cook you on Sunday mornings .
Love is the blues you sing me every rainy evening.
It's cool despite the fact that you don't like any pancakes and I can't stand blues.

Šiek tiek nepatogiai.

2008-10-18T11:31:00.000-07:00

Jaukus pub'as . Skamba Hendrix'o muzika. Ją retkarčiais keičia švelnus drum'n'base'as. Ir vėl Jimi. žmonės, susirinkę į minėtą pub'ą šoka arba plepa. Gurkšnojant viskį, brendį. Absentą. Kartais muzika prityla ir vienas kitas vakaro dalyvis lipa ant pakylos tarti kelis žodžius. Šviesius ir kylančius į dangų. Ant tos pačios pakylos guli pilka dėžutė. From dust to dust.
Tai buvo draugų ir mylimosios atsisveikinimas su vienu jaunuoliu kažkurioje Manheteno dalyje.
Tai buvo ritualas, kuris mūsuose būtų mažų mažiausiai netoleruojamas. Norėtum nemirtingų "Foje" melodijų? Draugų kompanijos, susirinkusios tavo mėgstamiausioje "Olando kepurės" vietoje? Norėtum, kad kelionė tolyn būtų palydėta ne verksmų ar aimanų, o šiltų prisiminimų iš minėtos kompanijos rato? Negausi. Nes tai mūsuose nepriimtina, išsišoktina, brutualiai koktu. O vis gi be galo teisinga išėjusio atžvilgiu.
Aprašyta mintis nei liūdna, nei smerktina, nei per drąsi. Tiesiog šiek tiek nepatogi.
"Inspiruota" rudeninio vaizdo už lango: rusvi medžių skeletai kur ne kur aplipę nykstančiais gelsvais lapais.
Keep in touch, Audrė.

Teta Išdykėlė.

2008-10-16T08:30:00.000-07:00

Niekada nemaniau, kad su vaikais būna taip smagu bendrauti. Kad jie atveria mums duris į visai kitokį, jau seniai pamirštą pasaulį. Geriau pamąsčius, ta maža vietoj nenustygstanti būtybė žavi ir dėl daugybės kitų priežasčių. Negaliu susilaikyti nepasidalinusi keliomis jų:

* Vaikų akyse išvysti tą pirmapradį ir niekieno nepažeistą tyrumą. O vaikų pasaulis dvelkia seniai pamiršta pasaka ir idealizmu: čia nevyksta karai, katastrofos, nenutinka nelaimės. Čia blogus vilkus galima nušauti vienu pirštuko mostu.
*Vaikai yra be galo nuoširdūs ir natūralūs : neslepia savo jausmų ir neapsimetinėja geresniais, nei esą iš tikro.
*Įsitraukdamas į vaikų pasaulį nejučia užmiršti kone viską aplink: didesnes ar mažesnes problemas, nesutarimus, švelnią aplink tvyrojančią monotoniją, įtiki pačiais neįtikėčiausiais dalykais.
*Vaikai be galo imlūs naujai informacijai ir per dieną išmoksta daugybę naujų dalykų.

Vis gi, labiausiai žavi jų akyse matomas atradimo džiaugsmas: ar tai būtų pirma kelionė troleibusu, ar pirmąkart pamatytas pro šalį šliaužiantis sliekas, ar daugybė kitų smulkmenų, kurios mums seniai atrodo neįdomios.
Ir dar- negali susilaikyti nesusikvatojusi, kai po penkių minučių pažinties su trimečiu fruktu išgirsti: "Tu esi teta Išdykėlė".

Labanakt, Audrė-teta Išdykėlė.

P.S (blondiniškai ne į temą)- o žmonės tikrai įdomūs padarai. Vieną dieną pradedi žavėtis jiems nebūdingu friendliness,generosity,gallantry,kitą- būni pasiųstas moraliai,kultūringai ir visaip kitaip nepatogion vieton.
KentĖk.

Nihilizmo genas (skaityt NEpatariu).

2008-10-15T11:10:00.000-07:00

O mokslininkai diena iš dienos triūsia genų pasaulyje. Atrastas alkoholizmo genas- valio![ Geriame, nes tai užkoduota "musyse" ,kaip žymiausias Lietuvos lakūnas po Dariaus ir Girėno pasakytų].
"Moralesni" mokslininkai nesivargino ieškodami kitų svaigalų genų ir atrado tikėjimo geną. Tiksliau, tikėjimas buvo šalutinis to geno raiškos produktas. Koks pagrindinis produktas? Berods, visuomeniškumas.
Ir čia nūnai galo nesimato: diena iš dienos pasipila naujos genų variacijos: nutukimo,monogamijos (!),neištikimybės, baimės, ištvermės.. net gi vairavimo. Sarkastiškesni piliečiai neilgai trukus pradėjo kalbėti ir apie blondinių ar "sovietinio mentaliteto" geną. Tiesa, moksliškai kol kas tatai neįrodyta.
Ir čia nūnai galui nesimatant susimąstau-koks genas vyrauja/moterauja aplink mane.
Nužvelgus laibas it smilgas koleges įsitikinu, kad nutukimo genas far away from us. Alkoholizmo- tuo labiau (užmirštam tuos kuklius 17 bokalų pirmadienio pavakarę..).
Savikritiškai analizuoju savo įpročius bei dienotvarkę ir pripažįstu, kad jei kada kas surastų irisinės frappe geną, tai neabejotinai jį turėčiau aš.
Staiga į akis krenta papilkėjusių passengers by minos: "nelįsk, nenoriu, nereikia, atsibodai, pasitrauk, nešdinkis, pavargau, nematau, negirdžiu, ne."
Klastingas ir ekspresyvus nihilizmo genas!
-Pyksti ant jos, kad vėl išvedė iš kantrybės ir sukakojo dieną?
-Ne, nė pro kur (juk bet koks pyktis reikštų, kad tavo nuotaika, savijauta kažkaip koreliuoja su minėta kantrybės likučių niokotoja)..
-Džiaugiesi, kad sena simpatija parašė nerealiai šiltą sms?
-Ne..kokio velnio džiaugtis, yra daugybė geresnių simpatijų( juk bent minimalus šyptelėjimas parodytų, jog pasiilgai).
-Liūdi?
-Aišku, kad ne, liūdi tik silpni ir kaip ten tie juodi pakampių gyventojai su peiliukais dantyse.
-Verki?
-Sakau, kad ne,žliumbia tik marijanos ir rozanos..atsibodai.
-Šypsaisi?
-Ne!Arba taip-tavo šukuosena " a la išlipus iš lovos" tikrai sukelia šypseną.
-Esi laimingas?
-No doubt, būčiau pats laimingiausias, jei baigtum naivias paistaliones.

Taigi, mieli Kanados mokslininkai, galite pradėti dar vienus, jau n-tuojus tyrimus. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau , į pagalbą pasitelkus Nietzsche veikalus, nihilizmo genas bus aptiktas. Gal kaip šalutinis apatijos produktas, gal kaip individualus ir stipriai ekspresyvus DNR molekulės fragmentas. O gal kaip visas žmogaus būdo savybes "valdantis" genų rinkinys.

...ir žvilgsnis su mintimis nukrypsta į žavaus padavėjo atneštą frappe su vyšnių sirupu. Alogiškai tikroviški pamąstymai baigiasi. Metas silpnybėms.

Heaven is a place nearby.

2008-10-13T12:53:00.000-07:00

You close your eyes and still believe.
There is a place nearby your heart.
Filled with sweet sparkling bubbles of mild fantasy.
It's just a mirror of yourself that crashes to million pieces.

You stop your light breath for a while.
To find out for some reasons why there are no birds on horizon.
And an uncountable amount of your favorite coffee gives no inspiration.
For tomorrow.
Unless you find a heaven.
Heaven is a place nearby.

Spontaniškai atėjęs.

2008-10-12T12:28:00.000-07:00

Jazminų arbata garuoja
Ir jūrai meldžias gintarai
Už uždaro vaikystės lango
Šalna paspringsta obuoliai.

Cinamonu pakvimpa vėjas.
Ir tyliai kosčioja lietus.
Ruduo spontaniškai atėjęs
Uždangsto kelią į namus.

Raudonmedžių giraitė verkia.
Vienatvės ieško aitvarai.
Ir blaškos lapuose laukimas.
Sugrįžk su saule-ar gerai?

Placebo efektas.

2008-10-11T01:42:00.001-07:00

Įvelti į avantiūrą. Apkvailinti placebinių idėjų. Sugundyti dirbtine šypsena.Ir idėja, jog Ten geriau. Mes burnojome, ironizavome, keikėmės, gyvenome for pleasure.
Ieškojom nuotykių ir pykom ant kitokių, nei mes. Graibstėme populiarias idėjas ir naujausius simple happy life receptus. Formules ir aksiomas. Žiūrėjome į didelį kasdienybės ekraną ir kritikavome plaukiojančius aplink. For fun. For self-confidience.
Troškom dėmesio ir gyrėmės beprotiškais žygiais. Į Japoniją ar į artimiausią rūbų parduotuvę. Beveik mylėjom retkarčiais pasisavindami mylimus objektus ar ištrindami juos iš atminties.Ieškojom tobulesnių santykių iki pirmo nesėkmingo manifesto. Mes juokėmės pilna pop-corn'ų burna ir kalėdinius pietus gausiai užgerdavome kola. Mes tikėjome superherojais ir tobulomis moterimis nuo žurnalų viršelių, kurių 80D ir stangrus pilvukas sarkastiškai žvelgė į mus. Mes gyvenome ta tobulumo iliuzija ir viską dėliojome taip, kaip naujųjų laikų guru liepė: daug,dar,again.
Mes pykome ir nekentėme, nes nemėgome silpnų. Griovėme, nes neišplautos ašaros virsdavo agresija ir niekada nesupratome, jog didžiausia silpnybė glūdi mūsų širdies likučiuose ir prote: pasiduoti avantiūroms, placebo idėjoms,dirbtinei šypsenai. O didysis tobulumas visad klejojo aplink laukdamas, kol bus pradėta investuoti į jį, o ne į jo iliuzijas.

Pavargęs mėnuo.

2008-10-09T11:39:00.000-07:00

Pavargęs mėnuo kaip ir kas vakarą užgrojo nakties simfoniją.Stebėdamas žmones, besibūriuojančius apie prekybos centrus.Arba godžiai valgančius vakarienę savo jaukiai izoliuotuose namuose.Arba tuos, kurie iki išnaktų sėdėdavo keturkampiuose ofisuose ant stalo pasidėję miniatiūrines mylimųjų nuotraukas.
Pavargusiam dangaus blynui labai nepatiko, kad niekas juo nebesidomėjo. Niekam nebuvo svarbu, ar tie mėlyni kontūrai gerai įsižiūrėjus nebus kokios mėnulinės alpės ar kilimažarai, ar tikrai neauga vienas kitas asiūklis ar kokia puošnesnė gėlė, ar neskraido mažas mažytis kolibrio giminaitis ir retkarčiais nepūsteli išdykęs vėjas.
O vis gi liūdniausia buvo dėl to, jog visas Žemėje vykstančias negerybes vis dažniau "krovė" į jo kraitį. Padažnėję nusikaltimai-pilnaties darbas. Padidėjęs paranojikų srautas- pilnaties darbas. Nuo Niagaros krioklio ar Golden gate'o taip pat nušokdavo dažniausiai per pilnatį...
O padaryti jis nieko negalėjo. Likdavo vakaras iš vakaro stebėti mažuosius Žemės gyventojus, plaukiančius didelėje vartojiškoje paviršutiniškumo jūroje .Ir tikėtis, jog vieną naktį kažkas prisimins jį esant danguje.

From behind.

2008-10-06T11:54:00.000-07:00

It takes your soul
And tastes your heart
In add, it chases your mind.
How far is this from
Stolen dreams that
Grabs you from behind.

How many years
You've waisted your time
Been absolutely blind?
And never seen a
Stolen past
That grabs you from behind.

The places you've lost
The man you are
The chance you'll never find.
Are asking you
To smile today
And leave it all behind.

O šiandien mes.

2008-10-01T13:02:00.000-07:00

O šiandien mes nematėm karo
Ir neskaičiavome klaidų
Nebarškinom senų gitarų
Nebandėm ištirpdyt ledų.

O šiandien mes nesišypsojom
Ir neapsimetėm draugais
Padebesiais nebeskrajojom,
Nesinaudojome kitais.

O šiandien mes nebetikėjom.
Ir nebelaužėm pažadų.
Ieškoti vyšnių nebeėjom
Nelaukėme baltų naktų.

Ir šiandien mes reikšmingai tylim.
Dviejų nenaudėlių pora.
Primerktos akys vis dar klausia:
Kur dingo meilė?
Jos nėra.

Malonus rytas.

2008-09-26T08:23:00.001-07:00

..Sunkus odinis lagaminas vėpsojo į pravertas duris. Kone plyšo nuo šūsnies nuotraukų, atsiminimų albumų, pilnų sąsiuvinių eilėraščių ir kito į jį sukrauto gėrio. Jei atvirai, grūste sugrūsto.
Bet rytas buvo malonus- pro atviras duris prasiskverbę saulės spinduliai švelniai glostė odinius lagamino šonus.
..Daug matę ir patyrę kelioniniai bateliai klusniai tupėjo šalia lagamino ir bandė pagauti vieną kitą minėto malonaus ryto spindulį. Vis gi, pragmatiškieji spinduliai aplenkdavo šiek tiek nusitrynusius ir kur ne kur įtrūkinėjusius garsios firmos batelius. Anot šviesiųjų saulės pasiuntinukų, ši kelioninių detalių pora nesiderino su maloniojo ryto estetika.
..Ant odinio lagamino mesteltas raudonas pavasarinis paltukas fantazavo apie tolimuosius kraštus bei žaliąja arbata kvepiančius vakarus Tian Šanio papėdėje. Gaivus vėjelis virpins kiekvieną raudonos medžiagos fragmentą ir ore sukurs harmoningą melodiją.
Pravertos durys lyg nematomos jėgos, lyg minėto gaivaus kalnų vėjelio genamos prasivėrė plačiau.
Jauti?
Aš išeinu.

Kaštonų lapai sulaukėję.

2008-09-19T15:20:00.000-07:00

Kaštonų lapai sulaukėję
Lėtai ant tuščio delno krenta.
Kaštonais sūdyta alėja
Basi balandžiai baugščiai skrenda.

Ir nematyt raidžių auksinių,
Kurias saulėtekis išliejo.
Nebegirdėt dainų rytinių,
Kurios mažoj širdy skambėjo.

Nuplikę medžiai oriai linksi.
Ir bastosi pernykštis vėjas.
Ledinėm ašarom pravirko
kaštonų lapai sulaukėję

Expectations.

2008-09-15T05:43:00.000-07:00

The passive passion drives you wild.
Authorities just break a young heart.
But you've never lost your mind
Cause going down means your new start.

Fool superheroes make superstitions.
Your sincere smile is not allowed.
Unless you wrote some kind petitions
For God - he'll supress this crowd.

May you'll be running.
From place to place.
May you'll be hiding this faithfull dream.
May you'll be suffering from pain.
It doesn't matter-
Don't talk. Don't scream.

Let it Flow.

2008-08-25T12:07:00.000-07:00

It's not the way to let it pass
To hide the irony of truth
It's only trying to be asked
Deny that harmful deja vu.

Forget that eyesight with no name
That cherry blossom left below.
Forget the reasons why I came.
Yeah, now I'm smiling.
Let it flow.

Laukimas.

2008-08-18T13:34:00.000-07:00

..Sunkiai pramerkė akis. Vakarykščio padauginto vyno likučiai organizme rakinte rakino prie lovos. Vis gi, rytinė saulė, šviesdama tiesiai į veidą, ne tik nuvijo saldų sapną, bet ir intensyviai budino dailų jos kūną.
O sapnavo ji ranką, tvirtai laikančią josios ir neleidžiančią nukristi kažkur žemyn. Kur tiksliau-neprisiminė.

Aštuntą ryto mobiliojo žadintuvas efektingai sugrojo "Knocking on heaven's door". Kažkada tai buvo mėgstamiausia jo daina. Dabar- tik impulsas į kažkuriuos smegenų centrus, verčiantis nugalėti save. Verčiantis kilti iš jaukių viešbučio patalų.
Prasikrapštė akis ir energingai patrynė skruostikaulius. Tyliai nusikeikė- ir vėl vakar pamiršęs nusiskusti. Barzdelė "a la trys dienos" itin traukė merginų akį, bet visiškai nesužavėdavo verslo partnerių bei klientų.
Galvoje sudėliojęs strategiją, kaip kuo greičiau apsisukti duše, rūbų spintoj ir prie kavos puodelio, išgirdo dar vieną melodiją, sklindančią iš "mobiliako". SMS. "Nepatikesi bet virgis pakabino sefo dukra.ta grazesne su grifke. bice, laikas ir tau uzraukt viengungio gyvenima." Nusišypsojo ir pradėjo dar vieną (velniai žino kelintą) vienišą rytą.

***

Įsispyrusi į patogiausias basutes,permetusi masyvią rankinę per petį, atsisveikino su Pankuoliu. Triušis ir toliau godžiai kramtė morką, gardžiausiąją jos dalį-šerdį, pasilikdamas desertui.
Vidinis kiemelis dvelkė ramybe ir kaimynų išdžiovintų skalbinių minkštikliu. Žinojo, kad ramybė nė pro kur neatspindėjo to, kas dėjosi už kiemelio ribų.
Kaimynystėje stovinčio viešbutuko prieangyje stebėdavai kone nuolatinę erzelynę: kažkas atvyksta, kažkas išvyksta. Kažkas ginčyjasi, kažkas diskutuoja apie geriausius vynus.Kažkas tyko dar vienos "aukos" naktiniam meilės nuotykiui.
Jauna mergina lengva, vasariška suknute patraukė vokiečių turistų dėmesį. Merginos dėmesį patraukė sidabrinis "Bentley" prie įėjimo į viešbutį.
"Jei tai būtų mano mašina, ji būtų tamsiai mėlynos spalvos"-pagalvojo ir grakščiai nužingsniavo senamiesčio grindiniu palikdama savo rytą užnugaryje.

Maloniai šnektelėjęs su administratoriumi ir žavia kambarine, pasitaisė kaklaryšį. Viešbučio kondicionieriai negelbėjo nuo karščio. Tas karštis išpildavo visuomet, kai artėjo svarbus pokalbis.Išpildavo nepriklausomai nuo oro ir naudojamo tualetinio vandens.
Įšokęs į savo sidabrinukę, bandė mintis nukreipti kažkur kitur. Keturi varomi ratai ir penki šimtai penkiasdešimt dvi arklio galios absoliučiai patenkino jo vyrišką ego. Lygiai taip pat kaip užvakar plente išvystytas greitis adrenalino poreikį. " Jei sidabrinukė būtų moteris, ji būtų tobula moteris"- pagalvojo, ir per likusį pusvalandį nusprendė užsukti į vietos kavinukę kavos. Išsinešimui, kaip ir priklauso nuolat skubančiai svarbiai personai.

***

"El Salvadoro" buvo viena tų vietų, kurios neatsibosdavo lankomos septynis, dešimt ir daugiau metų. Čia plepėdavo su klasiokėmis apie vėjavaikius bendramokslius, čia su kursiokais aptarinėdavo Šilerio estetinę literatūrą ir Nyčės antžmogio genezę. Čia su pirmąja meile ragavo absentą ir su paskutiniąją kivirčijosi dėl merginos pernelyg didelio plaukiojimo padebesiais. Vis gi, didžiausią įtaką jos apsilankymui kone kiekvieną rytą turėjo nepaaiškinama trauka Dali paveikslams. Nuo pat tada, kai būdama penkerių pamatė "Laiko naštą" . Kelis varvančius laikrodžius, užbūrusius mažą mergaitę. Keista, bet būtent šio paveikslo reprodukcija kabėjo kavinukės prieangyje.
Užsisakė frappe su vyšnių sirupu ir pradėjo vartyti "šviežią" spaudą, išpardavimų ir akcijų reklamas, politiką bei technologijas pravesrdama greičiau ir šiek tiek ilgėliau įsistabelydama į teatrų repertuarus, literatūros kritikų straipsnius.
Jei tik šalia sėdinti porelė nesiglaustydavo kaip du jaunikliai.
Tais atvejais griebdavo savo apysenį telefoną ir apsimesdavo intensyviai rašanti žinutes.

Įžengęs į ispaniško stiliaus kavinukę, nusistebėjo neskoningais paveikslais. Kažkoks mažylis su kruvina žiurke dantyse, dama, rymanti prie lango ir demonstruojanti savo didoką sėdynę bei daugelis kitų vienas už kitą keistesnių ir vargiai suprantamų objektų..labiausiai užkliuvo kažkoks ilgakojis kunigaikštis su deformuota koja, atlikančią stalo funkciją bei išsilydęs laikrodis, rodantis pusę dešimt. Tiek, kiek rodė ir jo "Seiko".
Pasiėmė su savimi espresso ir gręžėsi durų link. Kelią pastojo jauna porelė, negalinti paleisti vienas kito iš akių ir ..iš lūpų. Nusišypsojo.
Būtų atidavęs daug ką už tokį naiviai mielą momentą.

***

Namo neskubėjo. Ne dėl malonios vakarėjančio miesto atmosferos, o dėl nedidelio nuovargio, kurį jautė po praėjusio laisvadienio. Rytinę frappe lydėjo susitikimas su kolegėmis ir draugėmis interjero dizaino parodoje, geros dvi valandos teniso aikštyne pakraunant malkų jaunėliui broliui ir vakarienė su vaikinu, kuriam mergina buvo skolinga porą eskizėlių. Kaskart netyčia susidūrus judviejų žvilgsniams, droviai nuleisdavo akis. Galbūt todėl, kad jo akyse niekada nematydavo savo mažučio atvaizdo.
Gatvės muzikantams smulkiųjų nedavė, o keliems jų bandant artintis su kepurėle rankoje, nutaisydavo tokią miną, kad "panele, paremkite gatvės muzikantus" taip ir likdavo neištartas. Lyg to būtų maža, prieš kertant centrinę gatvę, ją sustabdė penkios įkaušusios mergaičiukės. Prisistatė Jolitos mergvakario dalyvėmis. Apsirėdžiusios romėniško stiliaus baltais apdarais jos, nelyginant afroditės, traukė kiekvieno vyriškos lyties praeivio akį. Vis gi, šiuo momentu vyrai jų nedomino. Šeimos židinį besiruošianti kurti Jolita, draugių paliepimu privalėjo laimingus padaryti du atsitiktinius žmones. Bent jau juos supažindinti. Tad svirduliuojanti Jolita išsitraukė blanknotą ir paprašė "šios žavios vienišos merginos" užrašyti mobiliojo numerį. Tam, kad amūras sujungtų dar dvi jaunas karštas širdis.
Žalia švisoforo šviesa neužilgo turėjo įsižiebti, tad nedvejojusi ji užrašė seniai nebenaudojamą numerį. Netikėjo amūrais, pasivertusiais į penkias afrodites, vidury gatvės šaudančias stebuklingomis meilės strėlėmis. Išvis netikėjo tais rubuiliais meilės dievukais.

Po pakankamai sėkmingų ir didelį pelną nešančių derybų jautė didžiulį palengvėjimą ir malonų kutenimą ten ,kur kutendavo pagalvojus ir apie savo "Bentley". Jautėsi įgavęs dar didesnį svorį negailestingame verslo pasaulyje. Dabar konkurentai jo pavardę tars su atsargumo ir pagarbos prieskoniu. Panašiai kaip močiutė, sekanti anūkei pasaką, ištaria plėšiko Žaliabarzdžio vardą. Tik jis nė iš tolo nepriminė plėšiko. Veikiau, antagonistinę jo kopiją.
Atlikus oficialiąją ir ne itin malonią verslo kelionės dalį, galėjo atsipalaiduoti kur tik panorėjęs. Pasirinko baseinų, saunų, vandens kavinių kompleksą. Žinoma, prieš tai pasistatęs sidabrinukę prie viešbučio ir paskambinęs Edinburgo laikų draugams.
"Plevėsos liks plevėsomis" buvo tų laikų grupelės koledžo studentų užsieniečių šūkis. Šį vakarą, daugelis plevėsų mandagiai atsiprašė nuo linksmybių iki ryto ir grįžo kas sau į šeimos židinius.
Anksčiau nei planuota pasibaigęs vakarėlis jokiu būdu nereiškė mažesnių linksmybių ar mažesnio suvartoto brendžio kiekio. Tad užuot kvietęs taksi, iki viešbučio sugalvojo grįžti pėsčiomis. Pasigėrės aktyviu vakariniu šio miesto gyvenimu, o ir galva prašviesės prieš palaimingai įsitaisant minkšton, levandomis kvepiančion lovon (to pageidavo šį rytą šnektelėjęs su viena kambarinių). Lengvai ir elegantiškai svirduliuojant senamiesčio grindiniu, nė nepajuto, kaip jį apsupo kelios žavios damos, apsijuosusios rankšluoščiais ar kažkokiomis paklodėmis. Paaiškinusios, jog tai vienos jų mergvakaris , kažką įbruko į rankas. Baltas popieriaus lapukas. Būsima jaunoji primygtinai prašė paskambinti lapelyje nurodytu numeriu, tvirtindama, kad nuo to priklauso jos šeimyninė laimė. Gavusi pažadą ištęsėti, ko prašoma,mergina su draugėmis keliskart nusifotografavo šalia vienišo nakties džentelmeno ir tęsė mergaitišką ikivestuvinę kelionę naktį pasitinkančiame mieste.
Permetęs akimis devynis skaičius, nusišypsojo. Akli pasimatymai seniai tapo praeitimi, tad vietos nepriekištingoje jo dabartyje, o tuolabiau dienotvarkėje niekaip nebūtų radęs.
Baltas popieriaus lapukas su jame įvyniota kramtomąja guma taikliai įskrido į antikvarinę senamiesčio šiukšlių dėžę.Ir vienišas džentelmenas dingo naktyje.

***

Įsisuko į minkštą chalatą ir prisipylė taurę baltojo vyno. Sauso, nes mėgstamiausią- pusiau saldų, išgėrė vakar. Užžiebus kelias dekoratyvines žvakeles, vartė nuotraukų albumą, su kiekviena fotografija grįždama į užfiksuotą momentą.
Vieniša nesijautė. Lyg koks angelas sargas būtų sėdėjęs šalia ir virpinęs žvakelių šviesą.
Paskutinėje albumo fotografijoje juodvi su brangiausiąja drauge kažkur kalnuose žvelgė į tolį. Kitoje nuotraukos pusėje galėjai aptikti ir brangiausiosios komentarą: "Tai, ko ieškai taip toli, yra šalia tavęs".
Nusišypsojo ir minutėlei apsimetė vartotojiška asmenybe: draugė teisi-nereikės ieškoti plytelės juodojo šokolado prie vyno taurės tolimiausiame šaldytuvo kampe. Tokią plytelę visuomet turėjo stalčiuke prie lovos.
Po poros valandų jaukiame butelyje nebeskambėjo Noros Jones vokalas ir nebekvepėjo juoduoju šokoladu. Galėjai išgirsti tik tylų, giliam miegui būdingą alsavimą ir Pankuolio čepsėjimą, dorojant n-tąją morkos šerdį.

Iš dvidešimt ketvirtojo viešbučio kambario sklido light jazz melodijos. Senovinėje peleninėje smilko cigaras. Sukrautas lagaminėlis laukė ankstyvo rytojaus skrydžio namo, o vaikinas gulėjo ant plačios lovos ir žvelgė į išmargintas kambario lubas. Spetynioliktojo amžiaus dama vaikštinėjo prie ežero ir žvelgdama į lygų kaip veidrodis jo paviršių , matyt, laukė mylimojo. "Dar viena Ofelija.."- pagalvojo vaikinas ir nerangiai apsisuko ant šono. Pro neužskleistas užuolaidas matėsi gretimų namų stogai ir virš jų pakibusios žvaigždės. Akys netikėtai užkliuvo už vieno artimiausio namo langų. Lyg mažutis jonvabalis kažkas lengvai judėjo tamsoje nedidele amplitude. Pakėlė galvą, bet neįžiūrėjo, kas tatai galėtų būti. Atsisėdo. Pakilo iš patalų, iškvėpintų levandomis. Lėtai pajudėjo prie lango ir minutėlei sustingo. Bandė sufokusuoti žvilgsnį į minėtą langą. Jonvabalio nebuvo, tik mažytė žvakelė, stovinti ant pianino, skleidė dar mažesnę, šokčiojančią ugnelę. Ugnelė sukosi tamsoje. Atrodė, jog virpėjo pagal light jazz melodiją. Pagal ją ne tik virpėjo, bet ir užgeso skambant paskutiniam kūriniui iš jo mėgstamiausio melodijų rinkinio.
Grįžęs į patalus, dar ilgai nesudėjo akių. Atrodė, kad galvoje knibždėte knibždėjo milijonas minčių ir mintelių. O gal kaip tik smegenis užvaldė absoliuti nakties tuštuma.
Užgesino cigarą ir išjungė muziką.Įsiklausė. Širdis maištingai daužėsi ir nepasidavė raminančiam levandų aromatui.

No longer.

2008-08-11T10:49:00.000-07:00

It's up to you.
It's up to me.
It's up to summer heat.
I bring you headache every day.
However, mild and sweet.

It's up to loneliness
I'll taste
Whenewer you'll be gone.
It's up to promises
I've made
To have a little fun.

It's up to brightness in your eyes.
Philosophy of art.
So keep the distance in your mind
No longer in your heart.

Mokykla .

2008-08-10T12:54:00.000-07:00

Čia nebuvo nutrintų suolų, kreidos aura apgaubtų lentų. Nebuvo ir vadovėlių, kartkartėmis pabambačių mokytojų ir klegančių bendraklasių.
Nebuvo istorijos, chemijos, matematikos, fizikos.
O vis gi, kiekvieną dieną kažko išmokdavai.
Nusileisti.
Atsiprašyti.
Užjausti.
Pripažinti klaidas.
Ieškoti kompromisų.
Tvardytis.

Čia nebuvo tobulų draugų ir simpatijų, amerikietiškų šeimyninių filmų standartus atitinkančių tėvų, idealių kolegų.
O visgi sugebėdavai.
Gerbti.
Pasiilgti.
Džiaugtis.
Dalintis.
Suprasti.
Įsiklausyti.
Apkabinti.
Mylėti.

Čia nebuvo daug laiko,be galo ilgų minučių, valandų, o ir duotas laikas kartais norėjosi būti grąžinamas atgal.
Ir vis dėl to spėdavai.
Priimti daugybę sprendimų.
Augti-tiek išore, tiek vidumi.
Nusišypsoti tiems, kuriuos seniai jau praradai.

Čia nebuvo tobulos eilės, tobula esė, lyrika,tobuli apsakymai,apmąstymai ir kiti rašinukai.
O vis gi tikėdavau.
Paskaitysi.
Pajausi.
Pagalvosi.
Išgirsi.
Nusišypsosi.

Confrontation With Conscience

2008-08-07T11:44:00.000-07:00

Auksinis saulės laikrodis
Pagavo vėjo gūsį.
Debesyse išraižė:
"Temidė laukia jūsų".

Svarstyklės stebi kovą.
Ir drobė užrišta.
O jau manei paspruksiąs
Su slegiančia našta.

Ir ji mįslingai tyli.
Tavom baimėm kvėpuoja.
Pakėlus kalaviją
Žaviai nusikvatoja.

Ir žengia link Olimpo.
Palikus tamsų rūsį.
Numetus kalaviją
Paleidžia vėjo gūsį.

Sustojęs smėlio laikrodis.
Pagauna siųstą gūsį.
Your lies left in the past.
Tik ar laimingas būsi?

Breakfast filled with surrealism.

2008-07-23T14:06:00.000-07:00

Žalios arbatos puodelyje nugaravo ryto rasa.
O trys apatiškos natos bandė surimuoti šviežios dienos himną.
Be reikalo.
Dramblio kaulo lėkštėje lyg itališki spagečiai raitėsi iliuzijos.
Jas lengvai galėjai sučiupti aliuminine šakute ar pasmeigti nepagaląstu peiliu.
Jei nebetikėjai.
Pusrytinė cigaretė smilko farso peleninėje ekspromtiškai užgęsdama.
Godūs dūmai apgaubė angeliška aura.
Nejudančius į priekį.
Ir permatoma nerimu dvelkianti servetėlė lengvai suvilgė lūpas.
Bandančias išspausti šaltyje sustingusius žodžius.
"Ar radai, ko ieškojai?"

2008-07-17T13:28:00.000-07:00

Man kūryba visada asocijavosi su kelių laiptelių iki absoliučios laimės stoka. Tos stokos funkcija. Jei jaustum pilnatvę, harmoniją aplink ir (svarbiausia) viduje, neliktų tos žodžiais nenusakomos paskatos piešti, dainuoti, vaidinti ar rašyti. Tokia mažyte, individualia ekspresija bandai kompensuoti tuos kelis neegzistuojančius laiptelius iki visiškos laimės, puikiai suvokdamas, kad jų buvimas būtų tolygus apatijai ir pabaigai to ,idealesnio, pasaulio siekimo.
Ir nebūtina visko sieti tik su kūryba- bet koks "sveikas" tam tikrų gyvenimo detalių nepriteklius veikia lyg dešimties cilindrų BMW variklis savo keturratę šeimininkę- verčia tave kažko ieškoti, klausti,trokšti, verčia toliau "formuoti" save.

Juoko terapija.

2008-07-14T01:02:00.000-07:00

Juokas- sielos masažas ir sportas.
Tuomet mano siela kaip reikalas išmasažuota ir pakankamai raumeninga.
Juokas-vitamino C "gamintojas".
Vadinas, reikia dar pamąstyti, ar venomis teka kraujas, ar vitamino C tirpalas.
Juokas-panacėja nuo visų ligų.
Aš sveika kaip ridikėlis.
Juokas-nuoširdžiausia komunikacijos priemonė.
Po galais- aš visai komunikabili!
Juokas- grožio šaltinis.
Šalin visus kompleksus!

Tad visi sau leiskime kuo dažniau nuoširdžiai nusikvatoti!

Rūgpjūčio žvaigždės.

2008-07-11T14:07:00.000-07:00

Lyg mažos vaškinės ašaros jos krito.
Penkiakampės. Septynkampės. Beformės.
Nusirisdavo nuo milžiniškos kalvos.
Isisukdavo į laukinius avietynus.
Ir minutėlę švytėdavo.
Tik tas švytėjimas nė iš tolo neprilygo jų užburiančiam šokiui danguje.
Dar daugiau, tame švytėjime nebematydavai jokios viliojančios prasmės.
Tobulo nepasiekiamumo.

Lyg mažos vaškinės ašaros jos krito.
Penkiakampės. Septynkampės. Siurrealios.
Paliesdavo bekraščio ežero paviršių.
Susiliedavo su siūbuojančia visuma.
Pašokdindavo masyvius ešerius ir ištirpdavo žalsvose dumblių garbanose.
Tik ta kompozicija neprilygo jų kovai su auksinėmis tekančios saulės kasomis.
Dar daugiau, čia nebebuvo to salsvo tragiškumo.
Ugnis praryja savo mažąją sesutę.

Lyg mažos vaškinės ašaros jos krito.
Penkiakampės. Septynkampės. Nešančios viltį.
Tapdavo trumpos akimirkos dalimi.
Tavo žvilgsnio įkaitėmis.
Ir čia jų kelionė baigdavosi.
Kaip ir nekaltas deja vu
Rūgpjūčio sąstingyje.

Naujos dienos restart

2008-07-07T12:09:00.000-07:00

Suberk mintis į smėlio pilį.
Šnabždėki vėjui-jis juk girdi.
Panirk svajom į begalinį gylį.
Ir instaliuok iš naujo širdį.

Pagauk nedrąsiai švelnių juoką.
Ir ramumą prie kaklo glausk.
Sudėk ironiją į voką.
Apatijai escape paspausk.

Ir šok su margaspalviais norais.
Pažvelk į pykti paskutinįkart.
Įkvėpki šviežio galimybių oro.
O naujai dienai spausk restart.

Šilkinis rytas.

2008-07-01T13:24:00.000-07:00

Svajingai ošė bangos
Ir kriauklės laukė ryto,
Apmirusiose kopose ramybė pasiklydo.

Nuščiuvo smėlio smiltys.
Ir vėjas smuiku grojo.
Svajingą jūros balsą su nerimu kartojo.

Žuvėdros skelbė taiką.
Ir saulė atsiduso.
Įkvėpus optimizmo atėjo vargint mūsų.

O mes paklydę kopose
Ieškojom džiaugsmo pėdų.
Kol ant jaunų pečių šilkinis rytas sėdo.

Pravirkdžius baltą tuštumą.

2008-06-30T14:10:00.000-07:00

Pravirkdžius baltą tuštumą,
Numetus aukso šydą,
Kaitriausioj dykumoj
Rausva rože pražydo.

Pamoja jaunu žiedlapiu
Ir nusišypso naiviai,
Pro šalį lėkęs vėjas
Nusijuokia pamaivai.

Nedrąsiai bando tiestis
Užmegzti kokį ryšį
Maži, bet aštrūs spygleliukai
Užu lapelių kyšo.

Ir niekas neatsisuka.
Nemato laibo stoto.
Tik siaučia smėlio audros
Šioj dykumoj kuprotoj.

Pravirkdžius baltą tuštumą,
Pati joje paklydus,
Išvarginta kaitros
Laukinė rožė vyto.

Gone with the wind.

2008-06-24T12:07:00.000-07:00

..dažniausiai žmonės šypsodavosi antradieniais ir jų Lacalute white išbalintoje šypsenoje būdavo šiek tiek tiesos.
..dažniausiai tam tikrų vietų prasmę suvokdavai tik tada, kai jų netekdavai, o plėvesuojančios vėliavėles su užrašu aš čia buvau jau nebegali įbest.
Sąsajų tarp šių dviejų sakinių nebuvo, kaip ir nebuvo sąsajų su vakar ir šiandien.

..o vėjas vieną po kito vartė medžius ir šukavo gatves. Šios profilaktinės procedūros metu byrėjo senamiesčio jaukių namukų šiferis ir kilnojosi lauko kavinių stogai. Vis gi labiausiai buvo gaila pajūrio vienišų pušų, kurios tyliai prigludo ant smėlio viena prie kitos.

Vakaras po obelimis.

2008-06-16T09:31:00.000-07:00

..Žydinčių obelų kvapas apgaubė ramų vakarą.Jis švelniai priglaudė savo kaktą prie josios rausvo skruosto. Paėme baltą kaip karalaitės ranką ir tyliai šnabždėjo jai į ausį. Žinojo, kad ji nesupranta gimtosios jo kalbos ir tas paslaptingas šnabždėjimas įgavo visiškai kitokį atspalvį.
.. Žadėjo jai jaukų būstą su pilnu šaldytuvu avietinių ledų. Tokių, kokius ji labiausiai mėgo.
Su milžinišku akvariumu ,kuriame netruks įvairiaspalvių žuvų. Nardys net gi toji, kuri iš tikro pildo norus.
Su didele terasa, kad rytais, apsigaubusi lengvu chalatėliu galėtų gurkšnoti žaliąją arbatą ir šiltais, jaukiais vakarais dviese skanautų čilietišką vyną.
Su daugybe Dali paveikslų (na,blogiausiu atveju kokybiškų reprodukcijų), kuriuos ji dievino ir būtinai bus tas, kuriame rubensiški drambliai virs grakščiomis didingomis gulbėmis.
..Žadėjo jai ir nuostabias keliones po saulėtus įvairių šalių paplūdimius, kruizus po skaidriausius vandenynus ar safari jų nuosavu džipu.
Vakaro tvankuma susuko jo galvą, tad būtų pažadėjęs bet ką. Bet ką, kad šios skaisčios akys šviestų tik jam, o baltos rankos švelniai liestų tik jo pečius. Būtų atidavęs viską, ką turėjo, kad vyšnių vaiskumo lūpos priklausytų tik jam, o tauri siela visą likusį gyvenimą sektų pėda į pėdą su jo siela.
..O ji atsimerkė. Stipriai sučiaupė lūpas ir panašėjo į tą mergiūkštę, kuri spyriojosi padaryti mamos prašomo darbo.Persimetė šviesius kaip linai plaukus per petį ir prunkštelėjo.Pusvalandį tylėjo kažką niūniuodama. Niūniavimas papildė lengvą obelų šakų lingavimą, o vakaro melancholija nepastebimai nusėdo ant besikalančios žolės. Ir tada lyg iš svaigaus tranzo nubudusi tarė:
"Are you mad enough to make me happy?"

Make Love Not War.

2008-06-13T15:15:00.000-07:00

Skambutis pusė keturių ryto nemaloniai nustebino/pažadino/supykdė. Baisiausia, kad buvo nutrauktas kuliminacinis epizodas iš mano sapno: pilietinio karo, vykusio mano darže ,Klaipėdoje, metu į mano frontą (o tiksliau į mane) buvo sviesta granata. Taip ir nespėjau pamatyt, ar prieš pastarajai sprogstant, man pavyko bėgtelti atokiau.
Šiaip ne taip sugraibiusi telefoną, kuris velniai žino kaip nuo popagalvio atsirado kitame lovos gale, net nežvilgteliu į ekraną. Laiko ribų galėjo nejausti tik vienas pilietis. Neklydau. Kaip galima maloniau tokiomis sąlygomis ištariu "alio". Ne tik maloniau, bet ir švelniau, nes nepaisant tų žudančių rytinių skambučių ar jokių žinių iš jo fronto jau kokius du mėnesius, pykti negalėjau. Per daug jau geras jis buvo. Geras, nuoširdus ir naivokas. Išgirstu lengvą pasikūkčiojimą ir laviną pasiteisinimų , kodėl neskambino , nerašė. Alkoholio praskiestame kūkčiojime jaučiasi kažkas daugiau nei apgailsestavimai-liūdesys, nusivylimas, gal ir..skausmas?
Paprašau nusiraminti ir papasakoti, kas nutiko. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo, o ir tas atsakymas buvo man aiškus prieš jam spangstant apie "nekviestą meilę" vidury žiemos. Žinojau, kad sunku tikėtis, jog atsiras tokia, kuri mylės jį ne dėl to, ką jis turi , o dėl to, koks jis yra.
"Susikrovė lagaminus ir išėjo"-pasakė taip , kad prieš manąsias akis stojo dramatiška "Santa Barbaros" scena..
"Skaaaaudu"-pasakė taip, kad prieš akis stojo kito (pavadinimo neafišuosiu) filmo (liežuvis neapsiverčia taip pavadint)scena ir galingas:"kentėėėėk".
O visgi buvo nejuokinga. Tik gaila.
Raminau, kaip galėjau, stengiausi neminėti banalių frazių :praeis, susirasi kitą ir t.t..tiesiog buvau tą minutę su juo ir mąsčiau, kad pamilti ne tą nėra taip jau ir sudėtinga.
Vaikiui aprimus ir pažadėjus daugiau šiąnakt/šįryt nė lašo negert, palaimingai kritau į minkštą pagalvę.
Maniškiame fronte, gulėjo sužeistųjų ir mirusiųjų kūnai, kažkas šaukė, kažkas kažką skandavo.Pakėliau netoli numestą šautuvą ir įsiliejau į skanduojančiųjų gretas."Mes nugalėjom"!!!
Ir karo laukas virto futbolo aikštynu..

Back To Black.

2008-06-02T22:48:00.000-07:00

Žvaigždėtose birželio naktyse išgirsdavai net tylą.
Jei mokėjai įsiklausyti ir susitelkti ties gražiausia mintimi.
Tylą lydėdavo abejingas žvilgsnis aba bejausmis šauksmas: juk aš taip arti.

Bėgiais nuvažiuodavo vienas traukinys, po to kitas. Jų kelionės tikslas nebuvo toks jau svarbus. Tik duslus tdn tdn tdn, virpinęs žemę ir judinęs akmenis birželio žvaigždėtose naktyse įgaudavo prasmę.

Birželio žvaigždėtose naktyse ištirpdavo salsvas oro kvapas ir kaip niekad jauki tamsa apklodavo savo šiltu patalu visus pasiklydusius. Žibant geltonosioms dangaus sagutėms sunkiausia būdavo atsisveikinti.

Ir laukti ryto. Tyloje.

Bang!Bang!I am dead..

2008-06-02T13:11:00.000-07:00

..galvon šovusi mintis (bang bang i am dead) nebuvo adekvati aplinkybėms. O kada jos būdavo adekvačios???
Imituota laisvė arba , taikliau pasakius, nusikalstamos veiklos imitacijos modelis (jei nusikalstama veikla laikysime tiesiog gyvenimą sau) savo grandines ir pančius rėžė vis stipriau. Kuo didesnis pasipriešinimas, tuo giliau kūną spausdavo šalti geležiai.
Vadinasi, tikroji minčių, veiksmų, galiausiai požiūrio laisvė šiek tiek skyrėsi nuo įsivazduojamos..?
Pasirinkimo galimybių pasaulyje lyg kokie trigalviai cerberiai už nugaros šnopavo kitų poreikiai, tavo paties silpnybės ir įsileisti pasamonėn stereotipai. Galiausiai likdavo tik du keliai: tas, kurį kiti tikėjosi tave pasirinksiant ir tas, kuris taip magiškai traukė tave. Traukai paaiškinti nereikėjo jokių dėsnių, teoremų, formulių, logikos. Tai tavo kelias...Beveik užtikrintai sukdavai tuo keliu, kol cerberiai neužloadindavo savo Waltherių. Atsigręždavai.Pajutęs ledinį šaltį, sklindantį iš jų nasrų ir išvydęs užtaisytą ginklą, tykiai nuslūkindavai nesavuoju keliu..juk bet kada čia galėsi grįžti..
..o laiko smiltys užbarstydavo visus tuos takus ir išsvajotos laisvės tekdavo ieškoti kaip Smaragdų miesto burtininko..

P.s-"Bang bang i am dead" neturi jokio siuisaidinio atspindžio..tiesiog tai metafora mintims, kurios menamai dovanoja kelią vidinėn nepriklausomybėn ir harmonijon..

Ketvirtosios dimensijos įkaitai.

2008-05-19T01:36:00.000-07:00

Laikas turėjo savybę nepaliaujamai skubėti. Kasdien vis didinant pagreitį.Trance,techno,lounge ar hard rock tempu. Priklausomai nuo situacijos. Nepriklausomai nuo tavo norų.Tau belieka nuolankiai stebėti arba demonstratyviai įsukti į automagistralę "Birth-Death".
Automobiliai šioje kelio atkarpoje neturėjo jokio Perpetum Mobile, nebent nefunkcionuojančią jo butaforiją. Dar daugiau, nebuvo net padoresnio autotiuningo. Visi buvo plius minus lygūs, tik vieni greitesni, kiti- šiek tiek lėtesni.Keista,bet laimėdavo (kiek tai buvo įmanoma) pastarieji..
Laikas turėjo savybę neatsisukti atgal, kad ir kaip prašytume ar tyliai verktume. Todėl septyni neteisingi metai atrodė kaip didžiausia bausmė. Per juos nenuveikta tai, kas buvo užsibrėžta, per juos prarasta daug žmonių, per juos daug žmonių prarado tave. Visgi, išbandymai ,kurių kiti nepatiria per visą gyvenimą užgrūdina. Išmoko nusimesti kaukę, išmoko pabėgti iš vidinio kalėjimo (dažnai įgaunančio sarkazmo,abejingumo pagiežos, pykčio, paniekos pavidalą), už kurio tūno įvairiausi kompleksai ir neigiamos praeities asocijacijos.Išmoko laikytis savo gyvenimiškos filosofijos nepaisant kitų negatyvaus požiūrio į ją ar palaikymo nebuvimo.
Laikas turėjo savybę gražiausius momentus palikti išbarstytus plačiame atminties tinkle. Šypsenos, draugo apkabinimas, pirmoji simpatija,vakarai balkone rašant eiles pakibdavo ant trapių to tinklo gijų, o nemylimos vietos ir žmonės nusėsdavo kažkur į tolimiausias niekada neliečiamas kerteles.
..dažnai laiką žmonės mėgsta švaistyti veltui.Ir tai vienintelė savybė nepriklausiusi nuo pačio laiko. Priklausiusi nuo mūsų pačių. Todėl retkarčiais užmirškime save ir savo kasdieninius poreikius bei pagalvokime apie tuos, kuriems galbūt mūsų labiausiai reikia.
Kodėl užsimaniau taip pensininkiškai pamąstyti apie bėgantį laiką? Todėl, kad metai, praleisti be kasvakarinio pašnibždėjimo "Labanakt, myliu", praėjo neįtikinamai greitai. Lyg kelios dienos ar savaitė. Savaitė, palikusi daug naujų išgyvenimų, atradimų, minčių, potyrių, žmonių aplink. Savaitė, palikusi kelis sunkius atsisveikinimus, pakibusius plačiame atminties tinkle.
Labanaktis, Audrė.

Trylika rytojaus taisyklių.

2008-05-13T23:19:00.000-07:00

Nesidairyk atgal.
Pamiršk, kas šiandien tave supykdė.
Suteik kitam šansą tave padaryti laimingą.
Keliaudamas į miestą niūniuok mėgstamiausią dainą.
Palesink zylutes ant tavo palangės.
Suvalgyk mėgstamiausią desertą.
Išgerk taurę vyno su mylimiausiu draugu.
Ankstų rytą apibėk keturiolika ratų apie stadioną.
Prisileisk pilną putų vonią.
Paleisk tuos, kurie seniai pamiršo tave.
Pakviesk į kiną kandžiausią kolegą.
Pašnekink kaimynų keturmetį pyplį.
Pagalvok, kiek daug dalykų gali padaryti, kad šypsotųsi kiti ir šypsotumeisi pats.

Tušti delnai.

2008-05-10T23:26:00.000-07:00

..šios moterys išsiskirdavo ne tik uoliai dangstomu vėjo perpučiamu kūnu ar susigūžimu, bet ir tuščiomis akimis, geriausiu atveju žvelgiančiomis į tolį (vis gi dažniausiai nudelbtomis į gatvės grindinį)..kiekvieną kartą praeidama pro vieną jų, nesąmoningai pakeldavau akis aukštyn ir tyliai paprašydavau, kad atsirastų kažkas, kas joms padėtų, kas priverstų pamatyti daugybę "dėl ko", kas sugebėtų jas prajuokintį ir į tuščią, apatišką ir pavargusį žvilgsnį įdėtų kad ir mažiausią ugnelę.
Obuolių graužtukų laikas baigėsi. Savęs naikinimo laikas baigėsi.Pasauliui reikia to, kas tikra, natūralu, gražu. Po saule gyvenimas turi būti gražus.

Damn it!

2008-05-06T23:06:00.000-07:00

..O žmonės keistoki padarai..bandai išlikti sąžinigas/teisingas/atviras sau ir kitiems, į ką sureaguojama avarinio mygtuko, vadinamo "manipuliacija", paspaudimu.
Nuolat atkreipiamas dėmesys, savigaila, savigrauža ir mini panika kito akyse tyko tavęs už netikėčiausio kampo. Bando pagauti tavo mintis ir dėmesį, sužaisti pokerį su tavo ambicijomis, praeitimi nepaisant to, kad visus tuos minėtus dalykus pats palikai dar darželyje. O gal ir lopšelyje.
.. Ir kiekvienas bandymas susigrąžinti a la vidinę harmoniją tada, kai jos labiausiai reikia, trunka iki nekalto sms: "Damn, kaip tu taip galėjai su manimi pasielgti???"
O aš tik eilinį kartą ieškojau savo saulės[ne ra dau].